Jei manęs kas paklaustų, kada geriausia sodinti rabarbarus, atsakyčiau: priklauso nuo metų ir tavo pačio daržo. Esu sodinęs tiek pavasarį, tiek rudenį, ir abi patirtys turi savo pliusų, bet pradėkime nuo konkrečių datų. Pavasarinis sodinimas Lietuvoje dažniausiai vyksta nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos – tada dirva jau pakankamai įšilus, bet dar pakankamai drėgna. Labai svarbu nepaskubėti – jei dirva per šalta, ypač sunkesnėse žemėse, šaknys neprigis, o augalas gali net pradėti pūti. Aš vienais metais pabandžiau sodinti jau balandžio pradžioje – rabarbaras vos krutėjo visą pavasarį, nes dirvos paviršius buvo šiltas, bet giliau – vos 4 °C.
Tuo tarpu rudens sodinimas dažniausiai atliekamas nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio. Šiuo metu dirva dar šilta, o drėgmės – į valias. Rudens oras paprastai stabilesnis, nėra tokių staigių temperatūros šuolių kaip pavasarį. Tačiau čia reikia labai tiksliai „pataikyti“ – jeigu rabarbaras pasodinamas per vėlai, vos prieš šalnas, jis nespėja išleisti naujų smulkių šaknelių ir per žiemą gali neišgyventi. Esu patyręs, kad pasodintas spalio pabaigoje keras neišlindo pavasarį – šaknų dar nebuvo, o šalčiai sutraukė likusią drėgmę.
Taigi iš praktikos galiu pasakyti: geriausias laikas pavasarį – tarp balandžio 15 ir gegužės 10 dienos, o rudenį – nuo rugsėjo 20 iki spalio 10 d.. Aišku, visa tai gali kisti priklausomai nuo vietovės – Žemaitijoje viskas vėliau, o Dzūkijoje pavasaris kartais ateina net anksčiau. Stebėk orus, o ne kalendorių.
Kodėl abu sezonai tinka, bet reikalauja skirtingos priežiūros?
Kai pradėjau rimčiau auginti rabarbarus, labai aiškiai supratau vieną dalyką – sodinimo sezonas turi įtakos ne tik prigijimui, bet ir viso augalo stiprumui vėlesniais metais. Pavasarį pasodintas keras visą vasarą turi laiko stiprinti šaknyną, leisti naujus lapus ir įsitvirtinti, todėl rudenį jis jau pasitinka pasiruošęs žiemai. Tačiau tokiam sodinimui reikia daugiau dėmesio – ypač jei pavasaris sausas. Laistymas, purenimas, net apsauga nuo stiprios saulės gali būti būtini, jei nori, kad augalas tikrai prigytų.
Tuo tarpu rudens sodinimas man dažnai atrodo paprastesnis. Pati gamta padeda – žemė jau būna išdirbta, drėgmės netrūksta, o tiesioginis saulės aktyvumas mažesnis. Pasodinęs rugsėjį dažnai visai nebereikia laistyti – užtenka mulčiuoti. Bet čia slypi kita rizika: reikia tiksliai pasirinkti sodinimo momentą. Jei per anksti – keras pradės augti ir praras jėgas prieš žiemą. Jei per vėlai – neprigis. Rudenį reikia daugiau stebėjimo, pavasarį – daugiau darbo rankomis.
Vienais metais dariau eksperimentą – viename darže sodinau rabarbarus balandžio gale, kitame – rugsėjo pradžioje. Abu prigijo, bet rudens sodinukai kitą pavasarį pradėjo augti lėčiau. Tuo tarpu pavasariniai jau leido storus stiebus gegužės viduryje. Skirtumai nedideli, bet svarbūs – ypač jei augini ne tik sau, bet ir prekybai.
Pavasarinis ar rudens sodinimas – ką pasirinkti?
Kuo skiriasi pavasarinis ir rudens sodinimas?
- Pavasarinis sodinimas leidžia stebėti augalo prigijimą nuo pat pradžių. Aš visada jaučiu daugiau kontrolės, kai sodinu pavasarį – matau, ar keras leidžia naujus lapus, galiu greitai sureaguoti, jei reikia papildomo laistymo ar trąšų. Tačiau tai reiškia ir daugiau darbo – pavasaris dažnai būna sausas, tenka mulčiuoti, dengti nuo vėjų, ypač smėlingose dirvose.
- Rudenį pasodintas rabarbaras dažnai geriau prigyja dėl natūralios drėgmės. Rudens oras ramus, lietūs minkšti, o dirva – po vasaros dar šilta. Tokiu metu sodinau keletą kerų sename darže, ir jie be jokio papildomo laistymo išleido stiprius pumpurus. Tačiau per vėlai pasodintas keras (po spalio 20 d.) dažnai nespėja įsitvirtinti ir kitą pavasarį rodo lėtesnį augimą.
- Sodinimo metu labai svarbu šaknų sistema. Jei turi padalintą seną kerą su ilga šaknimi – geriau sodinti pavasarį, kai aktyviai skatinamas šaknų augimas. Jei tai jaunų augalų daigai iš daigyno – tinka abu sezonai, bet ruduo padeda išvengti streso nuo temperatūros kaitos.
Kokius veiksnius reikia įvertinti renkantis laiką?
- Dirvožemio tipas. Jei tavo dirva yra lengva, smėlinga – pavasarinis sodinimas bus saugesnis, nes šaknys spės įsitvirtinti iki rudeninių liūčių. Molyje ar priemolyje rudens sodinimas duoda puikius rezultatus, nes dirva jau būna pakankamai išpurenta ir drėgna – tokia aplinka labai tinka naujam kerui.
- Regionas. Dzūkijoje pavasaris ateina anksčiau – balandžio pradžioje jau galima kasti, todėl pavasarinis sodinimas čia labai populiarus. Žemaitijoje, kur šiluma ateina vėliau, rudenį dažnai būna palankesnės sąlygos – net ir spalio viduryje ten dar šilta. Aukštaitijoje stebiu, kad sodininkai renkasi įvairiai, bet linkę rudenį sodinti tik antroje rugsėjo pusėje, kai baigiasi aktyvus lietus.
- Turimas laikas ir priemonės. Jei pavasarį turi daug kitų darbų – sodinti rabarbarus rudenį tampa labai patogu. Pats ne kartą taip planavau sezoną: pavasarį užsiimu šiltnamiais, o rabarbarus pasilieku rudens savaitgaliui, kai daugiau laiko prie vieno augalo sustoti.
- Asmeninis tikslas. Jei nori gauti derlių kuo greičiau – rinkis pavasarį. Jeigu skubių rezultatų nereikia – ruduo leis augalui ramiai pasiruošti naujam sezonui. Aš, kai planuoju ilgaamžį rabarbarų kampą darže, renkuosi rudens sodinimą – kerai tampa tvirtesni, gilesni, atsparesni sausroms.
Kaip teisingai sodinti rabarbarus?
Kaip paruošti vietą ir duobę sodinimui?
Kai ruošiuosi sodinti rabarbarą, visada pirmiausia apžiūriu vietą – tai labai svarbu, nes nuo jos priklauso visas augalo ilgaamžiškumas. Rabarbaras nemėgsta stovinčio vandens, todėl niekada nesodinu jo žemiausioje daržo vietoje, kur po lietaus susirenka drėgmė. Idealiausia – švelniai pakilusi vieta su lengvu pietiniu šlaitu. Toks kampas gauna daug saulės, bet nesukaupia perteklinės drėgmės. Dirvą ruošiu iš anksto – purenu iki 30 cm gylio, papildau kompostu ir, jei reikia, dedu šiek tiek dolomito miltų, nes rabarbarai mėgsta neutralią arba silpnai rūgščią dirvą. Jei sodinu pavasarį, tą darau jau balandžio pradžioje, kad per porą savaičių žemė susigulėtų.
Duobę sodinimui kasu gilią – mažiausiai 40 cm gylio ir 40–50 cm pločio. Kiekvieną kartą pasitvirtina – kuo erdvesnė duobė, tuo geriau išsikeroja šaknys. Į duobės dugną dedu kompostuoto mėšlo arba perpuvusio kraikinio mėšlo, sumaišyto su žemėmis. Ant viršaus – sodo žemės su kompostu ir smėlio mišinio. Svarbiausia, kad šaknys neliktų „sėdėti“ ant gryno mėšlo – reikia mažiausiai 5 cm žemės sluoksnio. Tokiu būdu paruošta duobė užtikrina, kad rabarbaras turės maisto visam pirmam sezonui ir iškart pradės augti, o ne „kankintis“ skurstančioje terpėje.
Kiek giliai sodinti, kokį atstumą palikti tarp kerų?
Rabarbaro sodinimo gylis – vienas iš dažniausiai daromų klaidų šaltinių. Nors atrodo, kad giliai pasodintas keras bus stabilesnis, realybėje tai kenkia augalo augimui. Aš visada sodinu taip, kad augalo šerdis – stiebo centras, iš kurio leidžiami lapai – liktų lygiai su žemės paviršiumi. Jei keras per giliai – jis pradeda pūti, ypač molinguose dirvožemiuose, kur drėgmė laikosi ilgiau. Jei per sekliai – šaknys ima džiūti, ypač pavasarį, kai oras dar permainingas. Kiekvieną kartą pasodinus mulčiuoju durpėmis arba perpuvusia žole – taip stabilizuojama drėgmė ir apsaugoma nuo šalnų.
Atstumai tarp rabarbarų kerų taip pat labai svarbūs – vienam kerui skiriu mažiausiai 1 metrą, o jei vietos netrūksta – net iki 1,5 metro. Rabarbarai labai išsikeroja – vienas keras gali užaugti iki pusantro metro pločio. Jei pasodinsi per tankiai, jie užstos vienas kitam šviesą, pradės konkuruoti dėl maistinių medžiagų, o po kelerių metų reikės retinti. Iš savo patirties žinau – geriau pasodinti rečiau, bet leisti kiekvienam kerui augti laisvai, tada ir stiebai storesni, ir derlius geresnis. Kai sodinau per tankiai, po dvejų metų turėjau iškasti pusę kerų, nes jie pradėjo augti į šonus ir trukdyti vienas kitam.
Kaip apsaugoti ką tik pasodintą rabarbarą nuo šalnų ar išdžiūvimo?
Nesvarbu, ar sodini rudenį, ar pavasarį – apsauga pirmaisiais savaitėmis yra būtina. Pavasarį pagrindinis pavojus – netikėtos naktinės šalnos. Aš visada po pasodinimo uždengiu rabarbarą agroplėvele ar bent jau storu mulčiaus sluoksniu. Tai gali būti nupjauta žolė, šiaudai ar net durpės. Tokia danga ne tik saugo nuo šalčio, bet ir sulaiko drėgmę, kuri pavasarį dažnai greitai išgaruoja. Kai pavasaris karštas, dar papildomai laistau – po 5–10 litrų per savaitę vienam kerui.
Rudenį kiti iššūkiai – per ilgas lietus ar ankstyvas sniegas. Jei pasodinai kerą rugsėjo gale, labai svarbu užberti storesnį mulčiaus sluoksnį – iki 10 cm, kad šaknys turėtų šilumos buferį. Taip pat nepamiršk – ką tik pasodintas rabarbaras vis dar jautrus, todėl jį geriau pasaugoti ir nuo stipresnių vėjų. Aš aplink ką tik pasodintą kerą dažnai įsmeigiu tris kuoliukus ir užmetu agroplėvelę kaip „stogą“. Tai ypač padeda, jei ruduo pasitaiko vėjuotas.
Priežiūra po sodinimo ir dažniausios klaidos
Ką svarbiausia daryti pirmosiomis savaitėmis po pasodinimo?
- Palaikyti pastovią drėgmę, bet neperlaistyti. Viena dažniausių naujokų klaidų – per gausus laistymas iškart po pasodinimo. Aš pats taip esu padaręs – tik pasodinęs keras atrodė „nejudrus“, ir pradėjau pilti vandens kasdien. Po savaitės šaknys ėmė pūti. Dabar laistau tik tada, kai dirvos viršus pradeda sausėti, maždaug kas 3–5 dienas, priklausomai nuo oro. Vienam kerui skiriu po 5–8 litrus.
- Mulčiuoti – ypač pavasarį ar sausą rudenį. Mulčias apsaugo nuo išdžiūvimo, suvienodina temperatūrą, mažina streso lygį augalui. Geriausia mulčiuoti perpuvusiu mėšlu, durpėmis ar šiaudais. Aš visuomet stengiuosi mulčiuoti 5–7 cm storio sluoksniu, o kai pradeda dygti pirmi lapai – mulčią šiek tiek prasklaidyti, kad keras gautų oro.
- Stebėti lapų reakciją. Jei pasodintas keras ima leisti šviesius, net geltonuojančius lapus – tai ženklas, kad trūksta maisto medžiagų arba per daug vandens. Tokiu atveju atlaisvinu mulčią, patikrinu, ar žemė ne per šlapia, ir po savaitės papildau kompostu. Svarbiausia – neskubėti tręšti mineralais. Tik po 2–3 savaičių, kai keras akivaizdžiai prigijęs, galima duoti trąšų su azotu ir kaliu.
Ką daro neteisingai naujokai sodindami rabarbarus?
- Sodina per giliai. Tai turbūt dažniausia klaida. Dažnas nori „stipriai“ įleisti augalą, kad jis nenulinktų, bet šakniastiebis pradeda pūti, ypač jei dirva molinga ar sunkiai praleidžia orą. Teisinga gylio taisyklė – keras turi būti vos vos įspaustas į žemę, šerdis – lygi su paviršiumi.
- Pasodina per arti vienas kito. Rabarbaras atrodo mažas pasodinimo metu, bet po metų jis plečiasi į visas puses. Jei kerai per arti, jų lapai persidengia, trūksta šviesos, ir stiebai lieka ploni. Aš rekomenduoju mažiausiai 1 metro atstumą tarp augalų, o jei vietos netrūksta – geriau 1,2–1,5 metro.
- Nepasirenka tinkamos vietos. Rabarbarai mėgsta saulę, bet ne karštą tvanką. Jei pasodinsi prie pietinės namo sienos, kur kaupiasi karštis – augalas „keps“. Geriausia vieta – pietryčių arba vakarų pusė, su bent 5–6 valandomis tiesioginės šviesos per dieną. Taip pat svarbu, kad vieta nebūtų žemiausia darže – kitaip po lietaus stovės vanduo.
- Tikisi derliaus jau pirmą vasarą. Vienas iš didžiausių nusivylimų – kai žmonės sako: „Pasodinau balandį, o birželį nieko nėra“. Rabarbaras – daugiametis augalas, ir tik antrais metais leidžia pirmuosius skynimui tinkamus stiebus. Pirmus metus reikia leisti jam augti, stiprėti, formuoti sistemą. Aš savo pirmuosius kerus pirmus metus palikau visai ramybėje – ir kitą pavasarį turėjau dvigubai daugiau lapų nei kaimynas, kuris bandė skinti jau rudenį.
Patyrusių sodininkų patarimai
Ką pataria sodininkai, kurie daug metų augina rabarbarus?
Kai tik pradėjau domėtis rabarbarais, dažniausiai klausiausi ne vadovėlių, o seno kaimo žmogaus, pas kurį augo keli kerai kaip palmės. Jis man tada pasakė paprastą, bet aukso vertės sakinį: „Rabarbaras pats pasakys, kada jam laikas – tik turi mokėti klausytis.“ Tada aš dar to nesupratau, bet šiandien tai tapo mano pagrindine sodinimo taisykle. Patyrę sodininkai pirmiausia stebi orus ir dirvą, o ne žiūri į kalendorių. Jei žemė sausa – palauk. Jei per drėgna – taip pat palauk. Tik kai matai, kad žemė „kvėpuoja“, o temperatūra jau stabili, gali pradėti sodinti.
Kitas labai svarbus patarimas, kurį girdėjau iš senučiuko sodininko Dzūkijoje – „Rudenį sodink tada, kai jau šalnos rytais švelniai paspaudžia, bet dar nėra plikos žemės.“ Tai reiškia, kad reikia pataikyti į tą momentą, kai žemė jau vėsta, bet dar neturi pavojingo šalčio. Tada keras prigis, bet nesužydės ar neišleis naujų ūglių, kurie žiemą sušaltų. Būtent tokį sodinimo būdą išbandžiau keletą metų iš eilės – ir visi kerai sėkmingai peržiemojo.
Ką daryčiau kitaip, jei dabar pradėčiau iš naujo?
Jei dabar turėčiau pradėti nuo nulio, vieną dalyką tikrai daryčiau kitaip – sodinčiau tik rudenį, bet tik į gerai paruoštą dirvą su giliu komposto sluoksniu ir stabiliu mulčiu. Pirmus kartus sodinau į bet kokią žemę – tik išpurenu, įkasu šakniastiebį ir viskas. Vėliau pasirodė, kad keras niekaip negalėjo išsiplėsti – žemė buvo sunki, nelaidi, o po kelių metų reikėjo iškasti viską ir perkelti į naują vietą. Dabar žinau – jei sodinu rabarbarą, jam reikia nuolatinės vietos 10–15 metų į priekį, todėl sodinu apgalvotai.
Taip pat dabar daug labiau vertinu atitinkamą atstumą tarp kerų. Kai pirmais metais atrodo, kad rabarbaras mažas, sunku patikėti, kad po 3 metų jis užims visą kvadratinį metrą. Tačiau tai tiesa. Vienas keras, jei pasodintas teisingai, po 2–3 metų tampa dominuojančiu daržo akcentu – stiebai stori, lapai platūs, o skynimui tinkamų ūglių – visa glėbį. Todėl jei dabar sodinčiau, palikčiau dar daugiau erdvės – geriausiu atveju po 1,5 metro.
Ir dar – visada rudenį po sodinimo užberiu kerą 10–15 cm durpių sluoksniu, o jei turiu – net senų perpuvusių lapų ar mėšlo. Toks sluoksnis ne tik izoliuoja nuo šalčio, bet ir per žiemą pamažu „maitina“ šaknis. Pavasarį toks keras būna pasiruošęs augti be jokio papildomo darbo – ir tai man didžiausias malonumas.
