Kai nuskinu agrastus, dar prieš imdama kibirą žinau, kad iš dalies jų virsiu uogienę. Bet ne bet kokią. Metų bėgyje atradau vieną receptą, kurio dabar nekeičiu – agrastų uogienė su vyšnių lapais. Ji ne tik kvapni, švelniai rūgštoka ir natūrali, bet ir išsilaiko be jokių papildomų priedų – nei citrinos rūgšties, nei vanilės, nei konservantų. Tik agrastai, cukrus ir keli vyšnių lapeliai.
Vyšnių lapai čia daro stebuklą. Jie lyg sušvelnina tą agrastų rūgštumą, o kartu suteikia visai kitą kvapo ir skonio natą – tokią, kurios neišgausi jokiais pirktiniais kvapikliais. Ir nors niekada nepagalvotum, kad keli žali lapai galėtų turėti tiek įtakos, paragavus supranti – skirtumas labai aiškus.
Ko reikės:
- 1 kg agrastų (geriausiai šviesiai žalių arba rausvų, stangrių)
- 700–800 g cukraus
- 100 ml vandens
- 10–12 vyšnių lapų
Kaip verdu – kaip darau kiekvienais metais
1. Uogų paruošimas
Agrastus pirmiausia perrenku – nuskabau uodegytes ir kotelius. Tai gal ir lėtas darbas, bet man jis patinka – lyg atskira vasaros meditacija. Jeigu uogos labai kietos, užpilu trumpam šaltu vandeniu – tada suminkštėja ir lengviau įsigeria skonis.
2. Virimas su lapais
Į puodą supilu vandenį, suberiu agrastus ir sudedu vyšnių lapus. Užkaičiu ir leidžiu jiems pavirti apie 10–12 minučių – kad uogos šiek tiek suminkštėtų, o lapai atiduotų savo kvapą. Virtuvėje tuo metu pasklinda labai švelnus aromatas – nei saldus, nei uoginis, toks „žalias“, švarus.
3. Cukrus
Lapus išgriebiu, kai jos atiduoda viską, ką turi – dažniausiai užtenka 10 minučių. Tada beriu cukrų ir maišau, kol viskas ištirpsta. Viską toliau verdu ant mažesnės ugnies dar apie 15–20 minučių, nugriebdama putas.
Svarbu nepervirti – kai uogos pradeda „burbuliuoti“, bet dar neištižta – reiškia, laikas baigti.
4. Į stiklainius
Kol viskas dar karšta, išpilstau į švarius, iškaitintus stiklainius, sandariai užsuku ir apverčiu. Užkloju šiltu rankšluosčiu ir palieku iki ryto.
Skonis – natūralus ir neperkrautas
Šita uogienė man pati tikriausia vasaros esmė stiklainyje. Be citrinos rūgšties, be vanilės, be gudrybių – tik tai, ką turiu po ranka savo darže. Vyšnių lapai suteikia sodrumo, bet neperima pagrindinio vaidmens. Jie tik pabrėžia tai, ką agrastai turi geriausio.
Valgau ją su varške, su blynais, dedu į pyragus, bet kartais tiesiog su šaukštu – kaip yra. Kai noriu saldaus kąsnio, bet nenoriu „cukrinio debesies“, ši uogienė man visada tinka.
Keli mano patarimai
- Vyšnių lapai turi būti jauni, sveiki, neperdžiūvę – tokie, kuriuos galėtum dėti net į raugintus agurkus.
- Jeigu nori intensyvesnio skonio – lapų galima palikti ir daugiau, net 15–18 vienam kilogramui agrastų.
- Cukrų galima sumažinti iki 600 g – bet tada reikia šiek tiek ilgiau virti, kad uogienė saugiai laikytųsi.
Agrastų uogienė su vyšnių lapais – tai švelni, vasariška klasika, kuriai nereikia nieko papildomo. Ji kvepia švara, žaluma ir senais gerais laikais, kai viskas buvo paprasčiau – bet tikriau.
