Pamenu, dar vaikystėje, kai vasaros pabaigoje kaime nuo vyšnių šakų net linkdavo medžiai, močiutė visada sakydavo: „Nespėsi suvalgyt – sultis pasidaryk, jos žiemą sveikatos duoda.“ Tada mes kartu sėdėdavom po senąja vyšnia, rankos būdavo lipnios nuo sulčių, o kibiras pamažu pildavosi tamsiai raudonais vaisiais. Virtuvėje jau kunkuliuodavo puodas, sklisdavo saldžiarūgštis kvapas, o stiklainiai laukdavo savo eilės.
Iki šiol verdu vyšnių sultis pagal tą patį močiutės receptą – be jokių priedų, tik cukrus, uogos ir kantrybė. Tokios sultys žiemą – tarsi saulės lašas, primenantis, kad kiekviena vasara gali tilpti į stiklinę.
| Maistingumo vertė (100 g uogų) | |
|---|---|
| Kalorijos | ~50 kcal |
| Angliavandeniai | ~12 g |
| Skaidulos | ~1,6 g |
| Vitaminas C | ~10 mg |
| Vitaminas A | ~64 IU |
| Kalis | ~170–200 mg |
| Antioksidantai | Antocianinai (suteikia tamsiai raudoną spalvą) |
Ingredientai:
• 2 kilogramai prinokusių, tamsiai raudonų vyšnių
• 300–400 gramų cukraus (pagal uogų rūgštumą)
• šiek tiek kantrybės ir švarūs stiklainiai ar buteliai
Paruošimo eiga:
- Uogų paruošimas, visas vyšnias gerai nuplaunu, kad neliktų dulkių ar šakelių. Dažniausiai išimu kauliukus, bet kartais, kai skubu, verdu su visais – tuomet sultys būna šiek tiek aitresnės, tokios, kokias prisimenu nuo vaikystės.
- Sulčių išgavimas. uogas sudedu į didelį emaliuotą puodą sluoksniais, kiekvieną pabarstydama cukrumi. Palieku porai valandų, kad išsiskirtų natūralios sultys. Kai masė tampa sultinga, užkaitinu ant vidutinės ugnies. Kaitinu tol, kol pasirodo pirmieji burbuliukai – bet neleidžiu virti, kad neišgaruotų vitaminai ir neprarastų natūralaus skonio.
- Nukošimas ir kaitinimas, kai vyšnios suminkštėja, sultis nukošiu per marlę. Išspaustas sultis supilu į švarų puodą ir pašildau iki maždaug 85 °C – tai pakanka, kad būtų saugu, bet išliktų natūrali vitaminų gausa.
- Išpilstymas, karštas sultis iš karto pilu į sterilizuotus butelius arba stiklainius, sandariai užsuku metaliniais dangteliais. Butelius apverčiu aukštyn dugnu ir palieku po rankšluosčiu, kol atauš.
- Laikymas, laikau rūsyje ar tamsioje spintelėje – tokios sultys puikiai išsilaiko iki pavasario. Žiemą jos tampa tikru energijos šaltiniu – ypač kai laukia ilgi, šalti vakarai.
Mano asmeniniai patarimai, kad vyšnių sultys visada pavyktų
Per tiek metų išmokau kelias mažas gudrybes, kurios, rodos, smulkmenos, bet labai lemia, ar sultys bus skanios ir ilgai laikysis.
• Rinkis tamsias, prinokusias vyšnias, kuo tamsesnė uoga – tuo daugiau sulčių ir saldumo. Žalsvos ar pernokę vyšnios duoda blankesnį skonį.
• Nepersistenk su cukrumi, jei vyšnios labai saldžios, užtenka 250–300 g cukraus 2 kg uogų. Tada skonis išlieka natūralus, ne per saldus.
• Stiklainius arba butelius visada sterilizuoju garuose, seniau kaime tiesiog įstatydavo į verdantį puodą – toks būdas paprastas ir veiksmingas.
• Užpildyk indus iki pat viršaus, palikus oro tarpelį, sultys gali oksiduotis ar greičiau gesti.
• Laikyk tamsioje vietoje, toliau nuo šilumos šaltinių, net ir be rūsio, spintelėje, sultys laikosi iki pavasario – tik svarbu, kad būtų pastovi temperatūra.
Jei laikysies šių paprastų taisyklių, net be konservantų sultys išliks skaidrios, kvapnios ir tokios pat gardžios kaip tą dieną, kai jas užpylei.
Iš močiutės virtuvės – stiklinė vasaros vidury žiemos
Kai žiemos rytą atidarau butelį šių vyšnių sulčių, viskas tarsi sugrįžta: vasaros kvapas, sodo dūzgimas, vyšnių šakos iki žemės. Tokios sultys man – ne tik gėrimas. Tai maža šilumos dozė, saugota nuo vaikystės.
Ne veltui senoliai sakydavo: „Kas žiemai pasiruošia vasarą – tam ir sveikata, ir nuotaika visus metus.“
Tad jei dar nespaudei savo sulčių – išbandyk šį būdą. Jokios chemijos, tik natūrali vyšnia, cukrus ir gera nuotaika. Viskas, ko reikia, kad vidury žiemos stiklinėje turėtum tikrą, gyvą vasaros skonį.
