Pamenu, kaip vaikystėje močiutės sode stovėjo sena vyšnia – tokia, kurios kamienas buvo apkerpėjęs, šakos kreivos, o uogos vis aukštai, vos pasiekiamos net su kopėtėlėmis. Vieną pavasarį močiutė pasiėmė seną sekatorių ir tarė: „Jei nori, kad medis gyventų, turi su juo pasišnekėti – per genėjimą.“ Tą dieną ji nukirto kelias storas šakas, aš net išsigandau, kad medis žus. Bet rudenį vyšnia pasidabino tamsiai raudonais vaisiais – kaip niekad gausiai. Tada supratau: genėjimas – tai ne žiaurumas, o pagalba.
Šiandien noriu pasidalyti, kaip aš pats atjauninu senas vyšnias, kada geriausia tai daryti ir kokių klaidų vengti, kad medis vėl taptų gyvas ir derlingas.
| Vyšnios savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Prunus cerasus |
| Augalo tipas | Lapuotis vaismedis |
| Aukštis | 2–6 metrai, priklausomai nuo veislės |
| Gyvenimo trukmė | 15–30 metų, gerai prižiūrint – iki 40 |
| Dirvos poreikiai | Derlinga, neutrali arba lengvai kalkinga žemė |
| Atsparumas šalčiui | Labai geras – iki -25 °C, tačiau jauni ūgliai jautrūs šalnoms |
| Žydėjimo ypatumai | |
|---|---|
| Žydėjimo laikas | Balandžio pabaiga – gegužės vidurys |
| Žiedų spalva | Balta arba švelniai rožinė |
| Kvapas | Švelnus, medingas, viliojantis bites |
| Derėjimo pradžia | 3–4 metais po pasodinimo |
| Derėjimo trukmė | Iki 20 metų, reguliariai genint |
Kada geriausia genėti vyšnias
Pamenu, kaip vieną pavasarį nusprendžiau nugenėti savo seną vyšnią, kai tik saulutė pradėjo šildyti. Atrodė, kad viskas bus gerai – šakos dar be lapų, oras malonus. Tačiau po kelių dienų pamačiau, kad iš pjūvių teka sakai. Močiutė tada tik palingavo galvą: „Per anksti, berneli, medis dar gyvas, o tu jam žaizdas darai.“ Nuo to laiko geniu tik tada, kai medis visiškai ilsisi arba jau išleido lapus – priklausomai nuo tikslo.
Vyšnias geriausia genėti pavasarį arba vasaros pabaigoje, kai nebevyksta intensyvus sulčių judėjimas. Žiemos metu genėjimas nerekomenduojamas – medis šaltį jaučia labiau, o atviri pjūviai gali apšalti. Pavasarinis genėjimas tinka formavimui ir atjauninimui, o vasarinis – lengvam retinimui ir priežiūrai.
Pavasarį, kai oras dar ne per šiltas, genint pašalinamos senos, ligotos, į vidų augančios šakos. Tokiu metu medis dar „neprabudęs“, todėl pjūviai gyja greičiau, o šviesa lengviau pasiekia visą lają. Tačiau reikia nepamiršti – jei vyšnia jau pradeda brinkinti pumpurus, geriau nebelįsti su sekatoriumi.
Vasaros pabaigoje genėjimas leidžia palaikyti formą – galima patrumpinti pernelyg išsikerojusias šakas. Be to, tai puikus metas stebėti, kur medis duoda uogas, o kur tik „žaliuoja be naudos“. Rudens pabaigoje genėti nereikėtų – medis ruošiasi žiemai, o žaizdos nespėja užsitraukti.
Senieji sodininkai sakydavo: „Vyšnią geriausia kirpti tada, kai tu pats dar nesi tinginys, o medis jau pailsėjęs.“ Kitaip tariant – kai dirva jau atitirpusi, bet pumpurai dar neprabudę.
Kaip atlikti jaunų ir senų vyšnių genėjimą
Pamenu, kai pirmą kartą ėmiausi genėti jauną vyšnią, bijojau net prisiliesti – atrodė, kad nukirpsi per daug ir ji nebeatsigaus. Bet greitai supratau: teisingai genima vyšnia – kaip gerai apkirptas žmogus, iškart atrodo gyvesnė, stipresnė ir dailesnė. Skirtumas tik tas, kad medžiai „pjaunasi“ tyliai, bet poveikis matosi po kelių savaičių.
Jaunų vyšnių formuojamasis genėjimas
Pirmosios trejos vyšnios gyvenimo metai – svarbiausi. Šiuo laikotarpiu formuojama medžio laja, kuri turės įtakos visam derėjimo laikotarpiui. Jauną medelį reikėtų pradėti formuoti jau antraisiais metais po pasodinimo.
Pagrindiniai žingsniai:
- Pasirenkamas vienas pagrindinis kamienas – vadinamasis lyderis.
- Nuo kamieno paliekamos 3–4 pagrindinės šakos, išsidėsčiusios tolygiai aplink kamieną.
- Pavasarį nupjaunamos visos į vidų augančios ar susikertančios šakutės.
Genint jauną vyšnią, svarbiausia neperlenkti lazdos – medis turi išmokti pats augti stipriai. Genėjimo metu pjūvius visada patepu sodo tepalu arba pelenų pasta, nes jaunas audinys labai jautrus infekcijoms.
Senų vyšnių atjauninimas
Senas, daug metų negenėtas medis – tikras iššūkis. Jo šakos būna storos, vidus tankus, o derlius smulkėja. Tokią vyšnią atgaivinti galima, bet reikia kantrybės ir švelnumo – atjauninimas turi vykti etapais.
Pirmieji metai – pašalinti nereikalingas šakas
Antrieji metai – praretinti lają
Treti metai – palaikomasis genėjimas
Po tokio trijų etapų genėjimo dažnai atsitinka stebuklas – medis, kuris jau buvo „nurašytas“, po poros metų vėl žydi ir dera.
Praktinis pavyzdys iš sodo
Vieną seną vyšnią mano tėvas vadino „naminė bobutė“. Ji kerojo virš 20 metų ir nebedavė nei kibiro uogų. Po atjauninimo, kai kasmet po truputį šalinome po kelias šakas, trečiais metais medis žydėjo taip, kad atrodė lyg sniegu padengtas. Tada supratau, kad gamtai reikia ne jėgos, o kantrybės.
Vyšnių genėjimo privalumai ir trūkumai
- Pagerina derliaus kokybę – uogos tampa stambesnės ir saldesnės.
- Medis ilgiau išlieka sveikas, mažiau linkęs į ligas ir puvinius.
- Leidžia šviesai ir orui pasiekti visą lają – mažėja grybelinių ligų rizika.
- Skatina jaunų ūglių augimą, taip prailginant medžio gyvenimą.
- Lengviau nuskinti uogas, kai medis neperaugęs.
- Netinkamai atliktas genėjimas gali susilpninti medį.
- Pjūviai – atviros vietos ligoms, jei jų neužtepama sodo tepalu.
- Per stipriai nugenėjus, medis gali kurį laiką mažiau derėti.
- Reikalauja laiko ir žinių – geriausia pirmą kartą tai daryti su patyrusiu sodininku.
Kaip tinkamai prižiūrėti vyšnią po genėjimo
Kai medis jau „apsikirptas“, atrodo, kad darbas baigtas. Bet iš tiesų, būtent dabar prasideda svarbiausias etapas – po genėjimo priežiūra. Tai tarsi žmogaus žaizdos – jei jų neprižiūrėsi, supūliuos. Lygiai taip pat ir su medžiu – pjūviai atviri, todėl jam reikia pagalbos, kad greitai sugytų ir nesusirgtų.
Pirmiausia, kiekvieną nupjautą vietą užtepu sodo tepalu. Senais laikais močiutė naudojo molį sumaišytą su karvės mėšlu – toks mišinys veikia kaip natūralus antiseptikas ir neleisdavo įsimesti grybeliui. Jei pjūviai didesni, patepu dviem sluoksniais, kad užsidengtų visas medis. Jeigu neturi sodo tepalo, galima naudoti pelenų pastą – sumaišyti medžio pelenus su trupučiu vandens iki tirštos masės.
Labai svarbu po genėjimo nepertręšti. Daugelis daro klaidą – iš karto pila trąšas, manydami, kad medis atsigaus greičiau. Bet jam reikia poilsio, o ne perteklinės mitybos. Geriausia palaukti porą savaičių, o tada patręšti natūraliu kompostu arba perpuvusiu mėšlu. Aš pats mėgstu naudoti pelenus – šaukštas pelenų į du litrus vandens ir aplieju kamieno zoną. Tai dezinfekuoja ir maitina šaknis.
Po genėjimo taip pat reikia stebėti, kaip medis reaguoja – ar leidžia naujus ūglius, ar lapai neišblykšta. Jei pastebiu, kad viršūnės džiūsta, vadinasi, medis patyrė stresą. Tokiu atveju užmulčiuoju kamieną – dedu šieno, žolės ar lapų sluoksnį. Tai padeda išlaikyti drėgmę, apsaugo nuo temperatūrų svyravimo ir sukuria jaukesnį mikroklimatą šaknims.
Vyšnių darbų kalendorius
| Darbas | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Genėjimas | ✓Kovas – pagrindinis formavimo laikas, prieš pumpurų brinkimą. | ✓Balandžio pradžioje galima atlikti atjauninimą, kol medis dar ilsisi. | ✓Rugpjūtį galima lengvai patrumpinti šakas po derliaus nuėmimo. | |||||||||
| Tręšimas | ✓Balandį tręšiama kompostu ar mėšlu, kad medis sustiprėtų po žiemos. | ✓Gegužę galima naudoti natūralias azoto trąšas – žolės rauginį. | ✓Birželį tręšti pelenais – tai ir maistas, ir apsauga nuo ligų. | |||||||||
| Stebėjimas | ✓Sausį–vasarį apžiūrėti kamieną, ar nėra šalčio įtrūkimų. | ✓Birželį stebėti lapų būklę – jei blyškėja, gali trūkti kalcio. | ✓Liepos pabaigoje stebėti vaisių kokybę, jei uogos smulkėja – laistyti daugiau. | ✓Rugpjūtį surinkti nukritusias uogas, kad neplistų ligos. | ✓Rugsėjį įvertinti medžio būklę – nuspręsti, ką pjauti kitais metais. |
Dažniausios klaidos genint vyšnias
Kai pradedi mokytis genėti vyšnias, atrodo, kad tai paprasta – nukirpai, kas trukdo, ir viskas. Bet iš tikrųjų čia slypi nemažai spąstų. Per daugelį metų pats pridariau visokių klaidų, ir jos tapo geriausia pamoka. Vieną pavasarį taip „užsivedžiau“, kad nugenėjau tiek, jog medis vos išgyveno. Nuo tada visada prisimenu – su sekatoriumi reikia elgtis lyg su skalpeliu, ne su kirviu.
Pirmoji klaida – per stiprus genėjimas vienu kartu. Daugelis nori viską padaryti greitai: pašalinti senas šakas, išretinti vidų, sutrumpinti viršūnes. Bet medis tokių pokyčių neatlaiko. Geriausia genėti etapais – pirmus metus išimti senas, sausas šakas, kitais – retinti. Vyšnia turi priprasti prie pokyčių palaipsniui.
Antroji klaida – neteisingas genėjimo laikas. Genint per anksti pavasarį, kai dar teka sula, pjūviai ilgai gyja, o medis „verkia“ – iš žaizdų teka sakai. Genint per vėlai rudenį, žaizdos nespėja užgyti iki šalnų ir gali apšalti. Tinkamiausias metas – kai oras šiltas, bet dar ne karštas, o medis jau išsprogęs, bet dar nepradėjęs intensyviai augti.
Trečioji klaida – paliekami kelmeliai. Daugelis bijo pjauti arčiau kamieno, palieka po kelis centimetrus. Tokios vietos vėliau pradeda pūti, į jas patenka drėgmė ir bakterijos. Reikia pjauti tiesiai prie šakos žiedo – ten medis greičiau užsitraukia žieve.
Ketvirta klaida – neužtepti pjūvių. Net mažas pjūvis yra atvira žaizda. Sodo tepalas ar pelenų pasta nėra tik „senolių išmislas“ – tai būdas apsaugoti medį nuo grybelio ir išdžiūvimo. Aš visada turiu po ranka indelį su molio ir pelenų mišiniu – natūrali, pigi ir patikima priemonė.
Ir paskutinė klaida – per didelis entuziazmas. Vyšnia nėra obelis – ji jautresnė, jos mediena trapesnė. Todėl negalima genėti, kai šlapia, kai lyja ar kai didelė kaitra. Geriausias laikas – sausas, vėjuotas, bet nekarštas rytas.
Senuose soduose dar girdėjau posakį: „Kas vyšnią be gailesčio genės, tas uogas per langą žiūrės.“ Kitaip tariant – saikas visada turi būti.
