Pušų genėjimas žiemą: kada ir kaip tai daryti teisingai

Pušys – vieni gražiausių ir ilgaamžiškiausių mūsų krašto medžių, tačiau norint išsaugoti jų dekoratyvumą ir sveikatą, būtinas periodinis genėjimas. Dažnas sodininkas klausia – ar žiemą genėti saugu, ar nebus pakenkta medžiui? Iš tiesų, tinkamai pasirinktas laikas ir teisingos technikos leidžia žiemą atlikti vienus svarbiausių formavimo ir sanitarinių darbų. Svarbu suprasti, kodėl šis laikotarpis yra palankus, kokios klaidos daromos dažniausiai ir kaip išvengti nereikalingos žalos.

Kodėl pušų genėjimas žiemą yra tinkamas pasirinkimas?

Medžio biologija ir ramybės būsena

Žiema yra natūralios ramybės metas: medžiai sulėtina fiziologinius procesus, sula iš šaknų į viršūnes beveik necirkuliuoja. Tai reiškia, kad žaizdos gyja lėčiau, tačiau tuo pačiu sumažėja sakų tekėjimo ir infekcijų rizika. Genint šiuo laikotarpiu, medis patiria mažiau streso, o pavasarį lengviau atsigauna.

Pranašumai prieš kitus sezonus

• Palyginti su pavasariu, žiemos genėjimas nesutampa su intensyviu pumpurų brinkimu ir sultų kilimu, todėl išvengiama pernelyg gausaus sakavimo.
• Palyginti su vasara, žiemos metu šakų masė yra lengviau matoma (nėra naujų ūglių ir spyglių pertekliaus), todėl galima tiksliau parinkti šakas formavimui.
• Estetinis efektas – jau kitą vegetacijos sezoną medis atrodo tvarkingas, geriau išsilaiko forma.

Moksliniai tyrimai (pvz., Skandinavijos miškininkystės institutuose) rodo, kad spygliuočių žiemos genėjimas sumažina dervabudžių (sakų ištekėjimo) riziką net iki 40 %, palyginti su pavasariniu.

Kada tiksliai genėti pušis žiemą?

Optimalūs mėnesiai ir oro sąlygos

Pušų genėjimui tinkamiausias laikotarpis – nuo sausio vidurio iki kovo pradžios, kai augalas jau įėjęs į ramybės fazę, tačiau dar neprasidėjo aktyvus sulčių judėjimas. Tuo metu:

• Temperatūra turėtų būti nuo –5 °C iki –10 °C. Esant tokioms sąlygoms, medis nepatiria mechaninių pažeidimų dėl trapios, pernelyg atšalusios medienos.
• Dienos būna šviesesnės, todėl aiškiai matosi šakų struktūra – lengviau atrinkti nereikalingas šakas.
• Genėjimas šiuo metu netrikdo pumpurų, kurie pavasarį pradės vystytis.

Pavojai genint per šalčius arba per anksti

• Per didelis šaltis (žemiau –15 °C): mediena tampa itin trapi, pjūvio vietos gali skilti, o šakos lūžti. Tokios žaizdos gyja lėtai ir tampa patogenų įėjimo vieta.
• Ankstyvas genėjimas (gruodžio pradžioje): medis dar gali būti nepasiekęs ramybės fazės, todėl žaizdos labiau „kraujuoja“ sakuojant.
• Vėlyvas genėjimas (kovas–balandis): kai oras jau atšyla ir prasideda sulčių tekėjimas, pjūvio vietos tampa drėgnos, todėl sparčiai plinta grybinių ligų sukėlėjai.

Patarimas iš praktikos

Profesionalūs miškininkai rekomenduoja planuoti genėjimą tokiomis dienomis, kai temperatūra yra stabili, be stiprių vėjo gūsių ir kritulių. Geriausia rinktis sausą, saulėtą dieną, nes tokiomis sąlygomis pjūviai greičiau apsidžiovina, sumažėja infekcijų rizika.

Kaip teisingai genėti pušis žiemą?

Genėjimas žiemą reikalauja ne tik tinkamo laiko, bet ir tinkamo pasiruošimo. Pirmiausia reikia pasirūpinti įrankiais – jie turi būti aštrūs ir švarūs. Naudojamas sekatorius ar sodo žirklės smulkioms šakoms, specialus genėjimo pjūklas stambesnėms. Prieš pradedant darbus, įrankius būtina dezinfekuoti spiritu arba kalio permanganato tirpalu – tai sumažina infekcijų plitimą.

Yra kelios genėjimo technikos, kurios taikomos priklausomai nuo medžio būklės ir tikslo. Sanitarinis genėjimas atliekamas siekiant pašalinti sausas, pažeistas ar ligotas šakas. Formuojamasis genėjimas padeda išlaikyti tvarkingą lajos formą ir užtikrinti, kad šakos neaugtų per tankiai. Senesnėms pušims gali būti taikomas atjauninantis genėjimas – pašalinama dalis senų šakų, kad medis paskatintų naujų ūglių augimą.

Labai svarbu pjūvį atlikti teisingai. Jis daromas kuo arčiau kamieno, bet nepažeidžiant šakos apykaklės. Jei šis žiedas sužeidžiamas, žaizda užgyja gerokai lėčiau. Stambias šakas reikėtų šalinti dalimis: pirmiausia nukirpti jų svorį, o vėliau nupjauti prie kamieno, taip išvengiant netikėtų lūžių.

Nors norisi iš karto suteikti medžiui norimą formą, būtina nepamiršti saiko. Per vieną sezoną nereikėtų pašalinti daugiau nei penktadalio lajos. Jei pašalinsime daugiau, medis patirs stresą, gali nusilpti ir būti labiau pažeidžiamas ligų.

Dažniausiai daromos klaidos genint pušis žiemą

Nors žiemos genėjimas yra vienas palankiausių laikotarpių, praktikoje sodininkai dažnai daro klaidų, kurios gali turėti rimtų pasekmių. Dažniausia jų – per didelis šakų kiekio pašalinimas vienu kartu. Kai medis netenka daugiau nei ketvirtadalio lajos, jis patiria stiprų stresą, praranda dalį fotosintezės pajėgumo, sulėtėja augimas.

Kita klaida – netinkamų įrankių naudojimas. Bukas ar nedezinfekuotas pjūklas ne tik palieka nelygius pjūvius, bet ir tampa puikia terpe infekcijoms plisti. Tokios žaizdos gyja sunkiai, o ant jų dažnai atsiranda sakų perteklius ar net grybinės ligos.

Genėjimas per stiprius šalčius taip pat kelia pavojų. Esant –20 °C ar dar didesniam šalčiui, mediena tampa itin trapi. Tokiu metu atlikti pjūviai dažnai skilinėja, o tai žymiai padidina pažeidimo riziką.

Dar viena klaida – genėjimo metu pažeidžiama šakos apykaklė, t. y. vieta, kur šaka jungiasi su kamienu. Pašalinus šį audinį, medis nebegali natūraliai užgydyti žaizdos, todėl susiformuoja ilgalaikis silpnumo taškas, kuris gali tapti vartais ligoms.

Galiausiai, nemaža dalis sodininkų nepagalvoja apie tinkamą laiko pasirinkimą. Jei genima vėlai, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, kai sulos judėjimas jau prasidėjęs, žaizdos tampa drėgnos ir ilgai negyja. Tokios sąlygos itin palankios grybinių ligų vystymuisi.

Pušų priežiūra po žiemos genėjimo

Atlikus žiemos genėjimą, medis dar kurį laiką išlieka jautrus. Norint, kad pušys greitai atsigautų, būtina suteikti joms tinkamą priežiūrą. Pavasarį pirmiausia reikėtų apžiūrėti visus pjūvius. Jei ant jų matosi sakų perteklius ar tamsios dėmės, verta juos dezinfekuoti specialiomis priemonėmis arba užtepti sodo tepalu. Tai padeda apsaugoti nuo infekcijų ir pagreitina gijimą.

Kai tik pradeda atšilti, rekomenduojama patręšti subalansuotomis trąšomis, kuriose yra azoto, fosforo ir kalio. Azotas skatina ūglių augimą, fosforas stiprina šaknis, o kalis didina atsparumą ligoms. Geriausia rinktis lėtai tirpstančias trąšas, kurios veikia kelis mėnesius.

Be to, būtina pasirūpinti drėgme. Jei pavasaris sausas, pušys turėtų būti laistomos bent kartą per savaitę, ypač jauni medeliai. Vanduo turi pasiekti gilesnius šaknų sluoksnius, todėl laistymas turi būti gausus.

Dar vienas svarbus aspektas – apsauga nuo kenkėjų. Genėjimo metu medis gali būti susilpnėjęs, todėl pavasarį verta patikrinti, ar ant spyglių ir jaunų ūglių neatsiranda amarų, pjūklelių ar kitų vabzdžių. Jei jų daugėja, būtina naudoti biologines arba chemines priemones, priklausomai nuo užkrato masto.

Pušų genėjimo privalumai ir trūkumai

Genėdama pušis žiemą, matau ir aiškius privalumus, ir tam tikrus trūkumus, kuriuos reikia įvertinti prieš imantis darbo. Žemiau pateikiu struktūruotą lentelę su galimybe perjungti matomą turinį.

Pušų darbų kalendorius

Toliau pateikiu metų kalendorių, kuris padeda susiplanuoti svarbiausius pušų priežiūros darbus. Jame aiškiai matyti, kada atlikti stebėjimą, genėjimą, tręšimą ar ligų prevenciją. Paspaudus ant ✓ ženklo, atsiveria išsami užduoties instrukcija.

Dažniausiai užduodami kalusimai (DUK)