Prieš keletą metų, kai mano sode trešnės dar buvo jaunos – vos trejų metų amžiaus, pirmąkart susidūriau su reiškiniu, kuris iš pradžių atrodė visiškai nepavojingas. Vienos iš trešnių viršūnėlės ėmė keistai susiraukšlėti, o švelniai žali lapeliai tapo banguoti ir lengvai susisukę. Pradžioje maniau, kad tai šalnos padariniai – juk pavasaris buvo vėlyvas, naktys dar šaltokos.
Tačiau augalas neatsigavo. Pradėjau pastebėti, kad ūgliai nustojo augę, o kai kurie net ėmė džiūti. Atsargiai išskleidus susiraukšlėjusį lapą, viduje pamačiau miniatiūrinius žalius vabzdžius, vos pastebimus plika akimi. Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su amarais, nors iki tol šį kenkėją laikiau labiau daržininkų problema nei vaismedžių grėsme.
Tą sezoną medelis sustojo augęs, žydėjimas buvo silpnas, o uogos – smulkios, nuskintos vos kelios saujos. Iki tol stiprus ir sveikas augalas per kelias savaites virto vangiu, kankinamu organizmu. Tai buvo pirmoji mano pamoka – amarai, nors ir smulkūs, gali visiškai sustabdyti trešnės vystymąsi.
Kodėl amarų problema nėra tik kosmetinė
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad amarai tik sukelia nedidelius estetinės išvaizdos pokyčius – lapų deformacijas, ūglių susisukimą. Tačiau tai tik pradžia. Amarai siurbia ląstelių sultis iš augalo audinių, dėl to augalas praranda drėgmę ir maistines medžiagas, o tai stabdo fotosintezę, silpnina bendrą medžio būklę. Dėl šios priežasties net nedidelis amarų kiekis, paliktas be dėmesio, per kelias savaites gali turėti skaudžių pasekmių vaismedžio sveikatai ir derliui.
Dar viena rimta grėsmė – amarai išskiria saldžią medžiagą – lipčių, kuri padengia lapus, šakeles ir net vaisius. Ši medžiaga ne tik pritraukia skruzdėles, kurios pradeda „ginti“ amarus nuo natūralių priešų, bet ir sukuria palankią terpę suodligei – juodam grybui, kuris padengia lapų paviršių. Toks paviršius neleidžia lapui kvėpuoti, mažina saulės šviesos patekimą ir dar labiau slopina augalo stiprumą.
Dar svarbiau – kai kurie amarų tipai gali būti virusinių ligų pernešėjai, kurios ne visada pasireiškia iš karto, bet gali slopinti žydėjimą, stabdyti vaisių vystymąsi, net sukelti šakų nykimą ilgalaikėje perspektyvoje. Tai nėra pavieniai atvejai – amarų žala dažnai matoma tik vėlyvą pavasarį ar net vasaros viduryje, kai jau per vėlu efektyviai gelbėti.
Visa tai reiškia, kad amarų naikinimas turi būti ne tik reagavimas, bet ir aktyvi prevencija, o pirmuosius požymius būtina įvertinti rimtai – kaip signalą, kad trešnei gresia realus pavojus.
Kaip atpažinti amarus ir jų plitimą trešnėse?
Kai pirmą kartą susidūriau su amarų ataka, dar neturėjau jokio supratimo apie tai, kokius konkrečius požymius reikia stebėti. Dabar jau galiu pasakyti, kad pirmieji ženklai atsiranda ne staiga, o tyliai – beveik nepastebimai.
Pirmas požymis – tai jauni, dar tik besiskleidžiantys lapai, kurie atrodo susiraukšlėję, susisukę į vidų arba besisukantys spiralės forma. Tai neįprasta forma, kuri labai skiriasi nuo įprasto trešnės augimo – todėl būtina iš karto įsižiūrėti. Jei išversi tokį lapą, jo apatinėje pusėje labai tikėtina rasi būrelį smulkių, vos kelių milimetrų dydžio vabzdžių. Jie gali būti žali, šviesiai gelsvi, o kartais – net juodi ar rausvi, priklausomai nuo jų rūšies ir vystymosi stadijos.
Kitas akivaizdus ženklas – lipnus, blizgus paviršius ant lapų ir ūglių. Iš pradžių tai gali pasirodyti kaip rasa ar lietaus lašai, tačiau tai – lipčius, kurį amarai išskiria maitindamiesi. Lipčius sukelia ne tik vizualinį nemalonumą, bet ir pritraukia skruzdėles, kurios maitindamosi tuo saldžiu išskyrimu, saugo amarus nuo natūralių priešų.
Jei amarų populiacija gausi, tuomet lapai ne tik deformuojasi, bet ir pradeda džiūti nuo galiukų, kai kurie netgi tampa rudi, o ūglių viršūnės nustoja augti. Galiausiai pastebi, kad medis tarsi „sustingsta“ – nebeformuoja normalaus vainiko, vangiai žydi, o kai kur net visiškai nustoja leisti naujus ūglius.
Kurie medžio organai labiausiai pažeidžiami?
Amarų taikinys – jauniausi, minkščiausi trešnės audiniai, nes jie turi daugiausia sultingų, maistingų sulčių. Dėl to pirmiausia jie kolonizuoja jaunus ūglius, lapų viršūnes, besivystančius pumpurus ir net žiedkočius. Šiose vietose jie gali veistis labai greitai – vienos motininės patelės palikuonių kolonija išsivysto per 7–10 dienų.
Taip pat verta žinoti, kad amarai dažniausiai telkiasi ant vienos konkrečios medžio pusės – dažniausiai toje, kuri daugiau įšyla nuo saulės. Todėl apžiūrėti reikia ne tik iš išorės, bet ir giliau – įsukti į vainiką, atverti susisukusius lapus, pažiūrėti, kas dedasi šakelių viršūnėse.
Kartais, jei pažeidimas labai stiprus, gali atsirasti nedideli įtrūkimai ant jaunų ūglių žievės – tai rodo, kad spaudimas iš vidaus padidėjęs, nes pažeista medžiagų apykaita. Tokiais atvejais, net jei vėliau amarai pašalinami, šakelės gali nebeatgauti normalaus augimo.
Kada amarai aktyviausi ir kada jų daugiausia?
Didžiausia amarų aktyvumo banga prasideda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, priklausomai nuo orų. Kai tik vidutinė oro temperatūra pasiekia 12–15 °C, o trešnės pradeda leisti pirmus ūglius – amarai suaktyvėja. Tuo metu jie daugiausiai plinta iš netoliese esančių augalų – obelų, slyvų, serbentų ar net žolių, kuriose peržiemojo jų kiaušinėliai ar nimfos.
Didžiausias pavojus – gegužės viduryje iki birželio pabaigos, kai medelis labiausiai auga ir vystosi. Jei tuo metu nesiimama jokių veiksmų, amarų kolonijos gali išsiplėsti tiek, kad apima visą viršūninę medžio dalį, o vėliau – net ir žiedus bei vaisius.
Labai svarbu žinoti, kad sausos ir šiltos pavasario dienos skatina spartų dauginimąsi, o lietingas, vėsesnis pavasaris juos šiek tiek stabdo. Todėl būtent pavasario prognozės leidžia prognozuoti, kada reikia stebėti medžius intensyviausiai.
Veiksmingiausios priemonės purškimui – nuo chemijos iki natūralių receptų
Kontaktiniai ir sisteminiai insekticidai
Kai amarų kiekis didelis, o pažeidimai jau apima visą medžio viršūnę, vien natūralių priemonių dažnai nepakanka. Tokiais atvejais tenka imtis cheminių insekticidų, kuriuos renkuosi atsakingai – tik tada, kai to tikrai reikia.
Skirtumai tarp kontaktinių ir sisteminių:
- Kontaktiniai insekticidai sunaikina tik tuos amarus, kuriuos tiesiogiai pasiekia purškiklio lašas.
- Sisteminiai įsiskverbia į augalą, o amarai apsinuodija siurbdami užkrėstą sultį. Jie veikia ilgiau, bet jų naudojimą būtina planuoti atsakingai dėl likučių.
Populiariausi ir efektyviausi preparatai:
- „Mospilan 20 SG“
– sisteminis insekticidas, veiksmingas prieš visus amarų tipus
– įsiskverbia į augalo audinius
– saugumo terminas: 14–21 diena (iki derliaus) - „Karate Zeon“
– kontaktinio poveikio, labai greitas veikimas
– naudojamas ryte arba vakare, kai nevyksta aktyvus skraidymas
– veikia ir kitus kenkėjus (pvz., vikšrus) - „Decis Mega“
– efektyvus šiltu oru, tačiau trumpesnis veikimo laikas
– nerekomenduojama naudoti daugiau nei 2 kartus per sezoną - „Fastac 10 EC“
– tinka smulkiems amarų židiniams
– reikia tiksliai taikyti purškimą, kitaip poveikis sumažėja
Kada naudoti:
- Prieš žydėjimą (jei amarų židinių daug)
- Iškart po žydėjimo (kai nebegresia pavojus bitėms)
- Venk purškimo žydint, nes insekticidai kenkia apdulkintojams (bitėms, kamanėms)
Ekologiški preparatai: kalio muilas, aliejai, žolelių nuovirai
Jei pažeidimai dar nėra masiniai, arba jei nori purkšti prevenciškai, puikiai tinka natūralios ir ekologiškos priemonės. Aš jas naudoju ir savarankiškai, ir tarp cheminių purškimų – kaip švelnesnę priemonę „prilaikyti“ amarus.
Populiariausi ekologiški sprendimai:
- Kalio muilo tirpalas
– parduodamas pavadinimais: „SoftGard“, „Kalisept“, „Savex Bio“
– 50 ml muilo / 1 l vandens
– naikina amarų apsauginį sluoksnį, jie išdžiūsta
– saugus bitėms, galima naudoti net per žydėjimą - Neem aliejus (azadirahtino pagrindu)
– biologinis produktas, veikiantis kaip augimo inhibitorius
– 5–10 ml / 1 l vandens
– silpnina amarų gebėjimą daugintis
– veikia lėtai, bet prevenciškai labai efektyvus - Žolelių nuovirai – paprasti, bet veiksmingi:
- Dilgėlių tirpalas:
– 1 kg šviežių dilgėlių + 10 l vandens, brandinamas 24–48 val.
– veikia kaip repelentas – atbaido, silpnina - Česnako-acto tirpalas:
– 2 skiltelės česnako + 0,5 l vandens + 2 šaukštai obuolių acto
– purškiama kas 2–3 dienas
- Dilgėlių tirpalas:
Svarbu: šie natūralūs metodai veiksmingi tik reguliariai naudojant. Kartą nupurškus stebuklo nebus – reikia kantrybės, bet jie nekenkia medžiui, bitėms ir aplinkai.
Kada ir kaip purkšti, kad būtų efektyvu?
Net ir turint geriausias priemones, purškimo efektyvumas priklauso nuo technikos ir laiko. Aš pati ilgai dariau klaidą purkšdama paviršutiniškai arba netinkamu metu – todėl dabar laikauosi kelių geležinių taisyklių:
Optimalus purškimo laikas:
- Ankstyvas rytas arba vėlyvas vakaras – kai oras ramus, nėra tiesioginės saulės
- Niekada per žydėjimą, jei naudoji chemines priemones
- Prieš lietų nepurškiama – lašai bus nuplauti, poveikis sumažėja
- Pakartojimas – po 5–7 dienų, ypač jei naudojamos natūralios priemonės
Techniniai patarimai:
- Purškiama ne tik viršutinė, bet ir apatinė lapų pusė – būtent ten slepiasi amarai
- Skysčio reikia tiek, kad lapai būtų šlapi, bet ne varvėtų – kitaip priemonė tiesiog nubėga
- Jei purškiama su rankiniu purkštuvu, svarbu reguliariai maišyti tirpalą – kai kurios medžiagos nusėda
- Nenaudok tų pačių cheminių veikliųjų medžiagų kelis sezonus iš eilės – amarai išmoksta prisitaikyti
Papildomos priemonės ir dažniausios klaidos
Kai tik pradėjau domėtis ekologiškais metodais, išgirdau iš vieno sodininko labai paprastą, bet taiklų pastebėjimą: „Geriausias purškiklis – stiprus medis“. Tai reiškia, kad stiprus, sveikas ir tinkamai prižiūrimas vaismedis gerokai rečiau nukenčia nuo amarų. Todėl be purškimų būtina taikyti ir prevencines priemones.
Veiksmingi nepurškiami sprendimai:
- Laiku ir tinkamai genėtas vainikas
– leidžia geriau cirkuliuoti orui
– mažiau vietų, kur gali slėptis kenkėjai
– ūgliai neperauga ir nepertręšiami, todėl mažiau „sultingų“ taikinių amarams - Nepertręštas azotu dirvožemis
– per daug azoto = per greitai augantys, minkšti ūgliai
– būtent juos amarai ir renkasi - Skruzdėlių kontrolė
– jos „melžia“ amarus, gina nuo natūralių priešų
– jei aplink medį pilna skruzdėlių – amarai ten sugrįš
– sprendimai:- klijų juostos aplink kamieną
- boro rūgšties jaukai
- skruzdėlyno perkėlimas (jei įmanoma)
- klijų juostos aplink kamieną
- Natūralūs priešai – boružės, auslindos, net kai kurie paukščiai
– kuo daugiau biologinės įvairovės sode – tuo mažesnė amarų rizika
Kokios klaidos daromos dažniausiai?
Iš savo ir kitų sodininkų patirties susidariau aiškų sąrašą dažniausiai pasitaikančių klaidų, kurios trukdo efektyviai kovoti su amarais. Šios klaidos kartojamos metai iš metų – o jų išvengus, dažnai net nebereikia stiprių purškimų.
Dažniausios klaidos:
- Purškiama per vėlai.
Kai lapai jau susisukę – kontaktiniai purškalai jų nepasiekia. Reikia purkšti ankstyvame etape, vos pastebėjus pirmuosius vabzdžius. - Purškiama tik paviršutiniškai.
Neapipurškiama lapų apačia, kur slepiasi dauguma amarų – rezultatas silpnas. - Per dažnas purškimas be stebėjimo.
Nėra stebima situacija, purškiama „dėl viso pikto“, dėl ko gali kilti kenkėjų atsparumas, o taip pat kenkia naudingi vabzdžiai. - Vien chemija be sistemingos priežiūros.
Jei medis paliekamas be genėjimo, auga per daug ūglių, net geriausias insekticidas nepadės – kenkėjas grįš. - Skruzdėlių ignoravimas.
Gali išnaikinti visus amarus, bet jei palikai aktyvias skruzdėles – jos atneš naujas kolonijas jau po savaitės.
Prevencinės priemonės: genėjimas, draugiški vabzdžiai, tinkamas tręšimas
Prevencija man tapo kertiniu sprendimu, kai pamačiau, jog purškimų galiu sumažinti iki minimumo, jei laikysiuosi kelių nuolatinių taisyklių. Jas gali taikyti kiekvienas sodininkas – net ir ekologiniame ūkyje.
Ką darau kasmet:
- Genėjimas anksti pavasarį – palieku tik stiprias šakas, vengiu per tankaus vainiko.
- Nepiknaudžiauju azotu – vietoj to tręšiu kompostu, pelenais, kartais huminėmis medžiagomis.
- Palaikau natūralų vabzdžių balansą:
- nekovodama su visais vabzdžiais iš eilės
- nepurškiu chemijos per žydėjimą
- leidžiu boružėms veistis – joms reikia ir amarų, ir „ramybės“
- nekovodama su visais vabzdžiais iš eilės
Taip pat stengiuosi sodinti šalia tokius augalus kaip:
- vaistinės ramunėlės
- kalendra
- moliūgai ar garstyčios
– jų kvapas atbaido kai kuriuos amarų tipus.
