Pamenu, kai dar buvau vaikas, tėvas kiekvieną pavasarį išeidavo į sodą su aštriu genėtuvu rankoje. Vis sakydavo: „Persikas – ne obelis, čia reikia rankos su jausmu“. Tada man tai atrodė keista – kaip gali medis „jausti“? Bet šiandien, kai pats auginu keletą jaunų persikų, suprantu, kad tėvas buvo teisus: genėjimas – tai tarsi pokalbis su medžiu. Jei padarai per mažai – medis nusilpsta nuo tankumo. Jei per daug – lieki be vaisių. O kai randi tą aukso vidurį, kitą vasarą šakos linksta nuo sultingų, kvepiančių vaisių.
Persikas – šilumamėgis medis, bet labai jautrus formavimui. Būtent pirmieji treji metai lemia, ar medis bus tvirtas, gražios lajos, ar taps išsišakojusi netvarka, kurią vėliau sunku suvaldyti. Tinkamas genėjimas ne tik padeda medžiui derėti, bet ir prailgina jo gyvenimą. Todėl verta išmokti šį darbą daryti kantriai ir teisingai – kaip sakydavo močiutė, „nepjauk dėl akių, pjauk dėl derliaus“.
| Persiko medžio savybės | |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Prunus persica |
| Aukštis | 2–4 m (jaunas medis kasmet paauga apie 30–50 cm) |
| Gyvenimo trukmė | 15–20 metų (su tinkamu genėjimu – iki 25 metų) |
| Dirvožemis | Lengvas, purus, gerai drenuotas, neutralus arba silpnai rūgštus |
| Atsparumas šalčiui | Vidutinis (reikia apsaugos nuo šalnų pavasarį) |
| Derėjimo pradžia | 3–4 metais po pasodinimo |
| Žydėjimo ypatumai | |
|---|---|
| Žydėjimo laikas | Balandžio pradžia – gegužės vidurys |
| Žiedų spalva | Švelniai rožinė arba rausvai balta |
| Žiedų kvapas | Silpnas, bet malonus – vilioja bites |
| Žydėjimo trukmė | 7–10 dienų (priklauso nuo orų) |
| Apdulkinimas | Savaime derlingas, bet geriau dera su kitais persikais šalia |
Kodėl jaunus persikus būtina genėti
Kai pasodini jauną persiką, atrodo, kad jam dar nieko nereikia – tik vandens ir saulės. Tačiau būtent pirmaisiais metais medis formuoja savo charakterį: ar jis bus tvirtas ir derlingas, ar šakosis bet kaip, o vaisiai liks smulkūs ir reti. Persikų genėjimas – tai ne grožio procedūra, o būtinas žingsnis į gausų derlių.
Pamenu, kai pirmą kartą pasodinau du jaunus persikus – vieną genėjau, kitą palikau, „kad pažiūrėsiu, kas bus“. Po trejų metų vienas medis jau linko nuo vaisių, o kitas atrodė kaip krūva šakų be nė vieno persiko. Tai buvo pamoka, kurią sunku pamiršti.
Tinkamas genėjimas leidžia:
- nukreipti augimą ten, kur reikia – kad šakos nebūtų per tankios, o medis gautų pakankamai saulės;
- stiprina kamieną ir skeletines šakas, kurios vėliau išlaikys vaisių svorį;
- užtikrina gerą oro cirkuliaciją, todėl mažėja grybelinių ligų rizika;
- pagreitina vaisių brendimą, nes šviesa lengviau pasiekia visą lają.
Sodo žmonės dažnai sako: „Persikas dera tiek, kiek saulės gauna jo šakos“ – ir tame yra visa genėjimo esmė. Jei medis užgožtas, uogos liks smulkios, o žievė pradės skilinėti.
Geriausias metas genėti – ankstyvas pavasaris, kai dar nėra sulos tekėjimo, bet šalčiai jau pasitraukė. Kiti mėgsta švelniai pakoreguoti medį ir vasaros pabaigoje, kai matosi, kurios šakos davė vaisių, o kurios tik siurbė jėgas. Svarbiausia – niekada negenėti rudenį prieš šalnas: jaunos šakelės nespėja užgyti, o šalčiai gali jas pažeisti.
Kai geniu savo persikus, visada vadovaujuosi paprasta taisykle: geriau nupjauti mažiau, nei per daug. Nes persikas – ne tas medis, kuriam patinka griežtas pjūvis. Jis „atsilygina“ tik švelniam, protingam genėjimui, kai paliekamos stiprios, į išorę augančios šakelės, o vidun linkstančios pašalinamos.
Genėjimo laikas ir įrankiai
Kai pavasarį saulė ima šildyti stipriau, o nuo šakų nuteka paskutiniai sniego lašai, man visada norisi kuo greičiau eiti į sodą. Bet su persikais negalima skubėti — čia svarbiausia laikas ir tvarka. Jei genėsi per anksti, šalna „įkas“ į pjūvio vietas, jei per vėlai – medis jau bus pradėjęs leisti sultis, o tai jį silpnins. Todėl kiekvieną kartą prieš imdamasis žirklių pasitikrinu ne tik orą, bet ir pačio medžio būklę.
Kada genėti pavasarį ir kada vasarą
Pavasarinis genėjimas – tai pagrindinis persiko formavimo laikas. Geriausia tai daryti kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, kai dienomis temperatūra pakyla virš +5 °C, o naktimis nebėra stiprių šalnų. Tuo metu medis dar „miega“, todėl pjūviai užgyja greičiau ir nesukelia streso.
Pavasarį pašalinu:
- šakas, kurios auga į medžio vidų;
- pažeistas nuo šalčio ar sausas šakeles;
- pernelyg aukštai kylančias viršūnes, kad medis augtų platesnis, o ne aukštyn.
Vasaros genėjimas – lengvesnė priežiūra. Liepos pabaigoje ar rugpjūtį apžiūriu, kurios šakos nedavė vaisių. Jas patrumpinu, kad skatintų naujus ūglius kitam sezonui. Be to, vasarą gerai matosi, kaip šviesa pasiskirsto lajoje, todėl lengva suprasti, ką reikia praretinti.
Rudenį persiko geriau nejudinti, nes kiekvienas pjūvis tampa atvira žaizda, o lietingi orai ir šalčiai – tiesus kelias į puvinius. Tad jei norisi „pataisyti“ formą, geriau luktelti iki pavasario.
Kokių įrankių reikia ir kaip juos prižiūrėti
Kai kurie mano, kad genėti galima bet kuo – svarbu, kad aštru. Bet iš tiesų nuo įrankių kokybės priklauso ne tik pjūvio švara, bet ir medžio sveikata. Aš visada pasiruošiu šį rinkinį:
Rankinis genėtuvas (sekatorius)
Trumpoms, iki 2 cm storio šakelėms. Patogus kasdieniam genėjimui ir tiksliems pjūviams.
Sodo pjūklelis
Storesnėms šakoms, kurias reikia pašalinti atsargiai, kad nesuplėšytų žievės.
Ilgakočiai žirklės arba teleskopinis sekatorius
Aukštesniems ūgliams, kad nereikėtų laipioti kopėčiomis ir pasiektum viršutines šakas saugiai.
Ašmenų galąstuvas ir šluostė
Aštrūs ir švarūs įrankiai užtikrina švarius pjūvius ir mažina infekcijos riziką.
Spiritas arba kalio permanganato tirpalas
Naudojamas dezinfekcijai prieš genėjimą ir po jo – apsaugo nuo bakterijų ir grybelių.
Po kiekvieno pjūvio įrankius trumpai perbraukiu šluoste, suvilgyta spiritu. Taip neleidžiu plisti bakterijoms ar grybelinėms sporoms nuo vienos šakos prie kitos. Jei šaką pašalinu didesnėje vietoje, visada patepu sodo tepalu arba molio ir mėšlo mišiniu – senas, bet labai veiksmingas būdas užgydyti žaizdas.
Kai pabaigiu darbą, įrankius visada nuvalau, patepu trupučiu aliejaus ir padedu į sausą vietą. Močiutė juokaudavo: „Kas genėtuvą gerbia, tam medis dėkoja“. Ir, žinokit, ji buvo teisi – kuo švaresni ir aštresni įrankiai, tuo sveikesni persikai.
Kaip žingsnis po žingsnio genėti jauną persiką
Kai pirmą kartą tenka imti genėtuvą į rankas ir prieiti prie jauno persiko, širdis neretai virpa — juk bijai nupjauti ne ten, kur reikia. Bet po kelių metų praktikos supranti, kad genėjimas – tai ne drąsa, o kantrybė ir nuoseklumas. Aš visada vadovaujuosi paprasta taisykle: kiekvienas pjūvis turi turėti priežastį. Jei nežinai, kodėl pjauni – geriau palik ramybėje.
Persiką formuoti reikia palaipsniui, metai po metų, kad medis augtų tvirtas, laja būtų atvira šviesai, o vaisiai – dideli ir saldūs. Štai kaip tai darau aš.
Pirmųjų metų genėjimas – formuojame pagrindinį kamieną
Kai persikas dar tik ką pasodintas, svarbiausia – suformuoti stiprų kamieną ir 3–4 pagrindines šakas, kurios vėliau taps medžio „skeletu“.
Pavasarį po sodinimo patrumpinu pagrindinį stiebą iki 70–80 cm aukščio – taip medis paskatinamas leisti šoninius ūglius.
Iš jų atrenku 3–4 stipriausias, augančias į skirtingas puses maždaug 45–50° kampu – jos formuos pagrindinę lają.
Kitas šakeles nupjaunu arba patrumpinu, kad medis visą jėgą skirtų tų pagrindinių šakų stiprinimui.
Labai svarbu, kad šakos neaugtų stačiai į viršų – tokios lengvai lūžta nuo vaisių svorio. Jei reikia, pririšu jas prie kuoliukų ar išskleidžiu mediniu pagaliuku, kad kampas būtų tinkamas. Močiutė juokaudavo: „Jei šaką jauną išmokai lenktis, senatvėje nebelūš.“
Antrųjų metų genėjimas – kuriame lajos struktūrą
Antraisiais metais persikas jau turi savo formą – matosi, kurios šakos stiprios, kurios silpnos. Mano tikslas šiame etape – išlaikyti subalansuotą lają, kad medis neištįstų aukštyn.
Visas šakas, kurios auga į vidų, švelniai pašalinu – taip medis „atsiveria“ šviesai ir orui.
Tada patrumpinu pagrindines šakas maždaug trečdaliu jų ilgio – tai paskatina naujų vaisinių ūglių augimą.
Jei šakos per tankios, palieku tarp jų apie 20–25 cm tarpus. Persikas nemėgsta perpildymo – kuo daugiau šviesos patenka, tuo skanesni vaisiai.
Vasarą tik patikrinu, ar medis neišleidžia per daug jaunų „vilkūglių“ – tų, kurie auga stačiai aukštyn iš kamieno. Juos pašalinu pirštais, kol dar minkšti.
Trečiųjų metų genėjimas – retinimas ir derliaus stiprinimas
Trečiaisiais metais persikas jau pasiruošęs duoti pirmuosius rimtus vaisius. Dabar pagrindinis darbas – retinimas ir formos palaikymas.
Patikrinu, kurios šakos davė vaisių, o kurios tik augino lapus – pastarąsias patrumpinu.
Jei šaka buvo stipriai apkrauta vaisiais, palieku tik 1–2 pumpurus ant jos galo, kad ji atsigautų.
Derančias šakeles kasmet atnaujinu – po kelerių metų jos vis tiek išsenka.
Labai svarbu: niekada nenuimti daugiau nei trečdalio visos lajos per vieną genėjimą. Persikas jautrus stresui, todėl geriau darbą paskirstyti keliems sezonams.
Kai viskas padaryta, medis atrodo tarsi „iššukuotas“ – šviesus, lengvas, bet vis dar vešlus.
Kartą po tokio genėjimo močiutė pasakė:
„Persikas kaip vaikas – jei išmoksi jį auklėti jauną, vėliau jis pats duos tau džiaugsmo.“
Ir tai tikra tiesa. Teisingai suformuotas medis ne tik dera gausiai, bet ir reikalauja mažiau priežiūros ateityje – mažiau nulūžusių šakų, mažiau ligų, mažiau vargo.
Kaip atpažinti peraugusias ar ligotas šakeles
Jaunam persikui svarbu ne tik formuoti gražią lają, bet ir laiku pastebėti šakeles, kurios nebeduoda naudos. Peraugusios ar ligotos šakos silpnina visą medį, o jų neatpažinus laiku galima netekti dalies derliaus.
Pirmiausia atkreipiu dėmesį į žievės spalvą – sveikos šakelės būna lygios, gelsvai rusvos, o pažeistos tamsesnės ar net juoduojančios. Lapai ant tokių šakelių dažnai būna susisukę arba susitraukę, o pumpurai nebesprogsta. Tai ženklas, kad šaka nebegyvybinga.
Jei ant šakos matau įtrūkimus ar dervos lašelius, tai aiškus signalas apie ligą ar šerkšno padarytą žalą – tokią šaką visada pašalinu iki sveikos medienos.
Peraugusias šakas lengva atpažinti iš to, kad jos auga stačiai aukštyn arba kryžiuojasi su kitomis – jos atima saulę ir orą iš derančių ūglių. Tokias patrumpinu iki šoninio atsišakojimo.
Po kiekvieno genėjimo stengiuosi apžiūrėti visą medį – jei kur nors šakelės trapios, lūžta ar atrodo sausos, geriau jų negailėti. Kaip sakydavo senas sodininkas iš mūsų kaimo: „Geriau vieną šaką prarasti, nei visą medį nuskriausti“.
Močiutės patarimai, kaip skatinti gausesnį derlių
Kai genėjimas jau atliktas, prasideda antras svarbus etapas – padėti persikui atsigauti ir pasiruošti derliui. Močiutė visada sakydavo: „Medis, kaip žmogus po darbo – pavaišink ir padėkok, tada ir kitais metais stengsis.“ Ir išties, keli paprasti, bet veiksmingi būdai padeda medžiui ne tik augti, bet ir džiuginti gausiais vaisiais.
Pirmiausia pavasarį po genėjimo aplink kamieną paberių pelenų – jie suteikia kalio, kuris skatina žiedų formavimąsi ir vaisių kokybę. Kartais pelenus sumaišau su trupučiu komposto, kad medis gautų ir azoto, ir organikos.
Jei matosi, kad medis nusilpęs ar lėčiau auga, palaistau dilgėlių raugu – močiutė jį vadino „žaliu vitaminu“. Ši natūrali trąša padeda persikui atsigauti po pjūvių ir paskatina jaunų ūglių augimą.
Labai svarbu ir laistymas: persikai mėgsta drėgmę, bet nemėgsta pelkės. Todėl karštomis dienomis palaistau gausiai, bet retai, kad vanduo pasiektų šaknis, o ne tik paviršių.
Dar vienas senas triukas – laimos šakelių purškalas. Tai vandens ir susmulkintų česnakų bei svogūnų lukštų nuoviras, kuriuo močiutė apipurkšdavo jaunus medelius nuo amarų ir grybelinių ligų. Sakydavo, kad „kvapas nelabai, bet medis dėkingas“.
Ir paskutinis patarimas – nelaikyk po persiku žolės per aukštos. Pjauk ją trumpai, kad šaknys gautų šilumos, o drėgmė neužsistovėtų.
