Pamenu, dar vaikystėje, kai bėgiodavau po senelio sodą, jis man rodydavo seną obelį su kelių spalvų obuoliais ant vienos šakos. Tada atrodė, kad tai kažkokia stebuklinga pasaka, o senelis tik šyptelėdavo: „Čia, vaikeli, ne pasaka, o skiepijimo menas.“ Obelis visada buvo kaimo kiemo karalienė – jos pavėsyje vykdavo pokalbiai, o vaisiai rudenį kvepėdavo visą daržinę. Šiandien aš pats skiepiju obelis ir galiu pasakyti – tinkamai parinktas laikas ir būdas lemia, ar medis džiugins gausiu derliumi, ar nusivilsime nesėkme.
Obels savybės | |
---|---|
Botaninis pavadinimas | Malus domestica |
Ilgaamžiškumas | 30–50 metų (gerai prižiūrimos – iki 80 m.) |
Aukštis | 5–10 metrų, priklausomai nuo poskiepio |
Augimo sąlygos | Derlinga, drėgna, bet neužmirkstanti dirva |
Atsparumas šalčiui | Iki -30 °C (priklauso nuo veislės) |
Derėjimo pradžia | Po 3–6 metų nuo pasodinimo |
Obuolio maistingumo vertė (100 g) | |
---|---|
Energetinė vertė | 52 kcal |
Vitaminas C | 8% rekomenduojamos paros normos |
Skaidulos | 2,4 g |
Kalis | 107 mg |
Vitaminas A | 54 TV |
Antioksidantai | Kvercetinas, katechinas, chlorogeninė rūgštis |
Kodėl verta skiepyti obelis?

Kai dar buvau berniukas, kaime dažnai girdėdavau posakį: „Jei nori gardaus obuolio – skiepyk, jei nori stipraus medžio – sodink iš sėklos.“ Ir tik vėliau supratau, kad tame yra gili tiesa. Obels skiepijimas nėra tik „sodo mokslo“ gudrybė – tai senas būdas pagerinti derlių, išsaugoti mėgstamas veisles ir netgi užsiauginti savitą, unikalią obelį savo kieme.
Pirmiausia – vaisių kokybė. Skiepydamas galiu į vieną seną medį įskiepyti kitą veislę, ir rudens metu ant vienos obels šakų kabo tiek rūgštūs, tiek saldūs obuoliai. Tai reiškia, kad nereikia sodinti daugybės medžių, užtenka vieno, bet su keliomis veislėmis.
Antra – atsparumas ligoms. Jei turime tvirtą, sveiką poskiepį, į jį įskiepytas daigelis lengviau prisitaiko prie mūsų klimato, yra atsparesnis šalčiui ir kenkėjams. Ypač tai svarbu mūsų lietuviškoms žiemoms.
Trečia – greitesnis derlius. Iš sėklos išaugusi obelis gali derėti tik po 7–10 metų, o tinkamai paskiepyta – vaisius duoda jau po 2–3 metų. Tai labai palengvina sodininko kantrybę – juk visi laukiam pirmojo obuolio.
Ketvirta – senų veislių išsaugojimas. Dažnai kaime močiutės dar turi senuosius sodus, kuriuose auga unikalios obelys su nepakartojamo skonio vaisiais. Paskiepijus šaką į jauną medį, galima išsaugoti veislę, kurios jau neberasime nei turguje, nei parduotuvėje.
Darbų kalendorius sodininkui
Mano senelis visada sakydavo: „Obelį ne tik pasodink, bet ir kalendoriuje vietą jai išrašyk.“ Iš tiesų obelų priežiūra ir skiepijimas – tai ne vienkartinis darbas, o nuoseklus procesas pagal metų laikus.
Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Skiepijimo laikas | ✓Kovo pabaigoje galima pradėti skiepyti į skilimą ar kopuliacija, kai dar nesprogo pumpurai. | ✓Balandis – pagrindinis laikas skiepijimui į žievę, medis pilnas sulos. | ✓Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje atliekama akiuotė (skiepas akute). | ✓Rugpjūčio pradžia – vis dar tinkamas metas akiuotei. | ||||||||
Poskiepių paruošimas | ✓Sausį galima kirsti poskiepius staliniam skiepijimui. | ✓Vasario mėnesį ruošiami poskiepiai šiltnamiuose ar sandėlyje. | ✓Gruodį galima paruošti ir laikyti skiepijimui skirtus ūglius. | |||||||||
Priežiūra po skiepijimo | ✓Reguliariai tikrinama, ar įskiepis nepradėjo džiūti, ar pumpurai sprogsta. | ✓Gegužę nuimami nereikalingi ūgliai, laistoma saikingai. | ✓Birželį stebima, ar skiepo vieta švari, ar juosta nesuvaržė augimo. | ✓Liepos mėnesį saugoma nuo kaitros, galima uždėti pavėsinimą. | ✓Rugpjūtį pašalinami nereikalingi ūgliai, įskiepis turi augti tiesiai. | ✓Rugsėjį pasiruošiama žiemai – skiepų vieta uždengiama. |
Kada geriausias metas skiepijimui?

Močiutė sakydavo: „Medį skiepyk tada, kai jo sula teka – tada ir šaka širdy prigyja.“ Iš tiesų laikas čia yra labai svarbus, nes nuo jo priklauso, ar įskiepis prigis, ar sudžius.
Pavasaris – pats palankiausias metas daugumai skiepijimo būdų. Kai sultys ima tekėti, o pumpurai dar neprasprogę (dažniausiai balandžio pradžioje–viduryje), žievė lengvai atsiskiria nuo medienos. Tai leidžia atlikti tokius būdus kaip skiepijimas į žievę ar į skilimą. Be to, pavasarį medis pilnas gyvybinės jėgos, todėl įskiepis greičiau prigyja.
Vasara – paprastai pasirenkama akiuotei (skiepijimui akute). Liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje sula dar tebeteka, o šakelės jau subrendusios. Tokiu metu įdėta akutė puikiai įauga į poskiepį ir užsibaigia gražiu randeliu. Senoliai sakydavo: „Vasarą medis alsuoja ramiau – ir akis geriau mato, kur prigyti.“
Ruduo – tinka tik patyrusiems sodininkams ir dažniausiai nėra rekomenduojamas, ypač jei rudenys šalti ir drėgni. Jei vis dėlto skiepijama rugsėjo pradžioje, būtina apsaugoti vietą nuo šalnų. Dauguma rudeninių bandymų baigiasi tuo, kad įskiepis iki žiemos tiesiog nespėja įaugti.
Žiema – yra toks dalykas kaip stalinis skiepijimas. Tai daroma sausį–vasarį šiltnamyje ar patalpoje, kur laikomi poskiepiai. Toks metodas labiau tinka darželiams ar labai patyrusiems sodininkams.
Trumpai tariant – pavasaris yra karalius, vasara – puikus metas akiuotei, o ruduo ir žiema paliekami tiems, kas nori eksperimentuoti.
Populiariausi skiepijimo būdai
Kai pirmą kartą bandžiau skiepyti obelį, kaimynas Juozapas juokėsi: „Žiūrėk, kad nepririštum šakos kaip tvoros stulpo!“ – ir buvo teisus. Kiekvienas būdas turi savo subtilybių, todėl svarbu žinoti, kuris metodas tinkamiausias.
Būdas | Aprašymas |
---|---|
Skiepijimas į skilimą | Vienas populiariausių tarp sodininkų mėgėjų. Poskiepis nupjaunamas, per vidurį įskeliamas, o įskiepiai įstatomi į įpjovą. Tai patikimas būdas, kai poskiepis storesnis už šakelę. |
Skiepijimas į žievę | Labai patogus pavasarį, kai sultys pradeda tekėti. Žievė lengvai atsiskiria, o į ją įstatyta šakelė priglunda kaip į savo vietą. Tokiu būdu galima atjauninti seną obelį. |
Kopuliacija | Skiepijimas tada, kai poskiepis ir įskiepis yra vienodo storio. Abi šakelės įpjaunamos įstrižai ir suglaudžiamos. Patyrę sodininkai dar daro „liežuvėlį“, kad šakelės geriau laikytųsi. |
Akiuotė | Dar kitaip vadinama skiepijimu akute. Atliekama vasarą, kai paimamas vienas pumpuras (akis) su žievele ir įstatomas į poskiepį. Tai labai subtilus metodas, bet jeigu pasiseka – prigijimas būna itin geras. |
Šaknų skiepijimas | Naudojamas rečiau, tačiau praverčia, kai norima išauginti daug jaunų medelių. Ant poskiepio šaknų įskiepijami ūgliai ir augalas auginamas toliau. |
Kiekvienas iš šių būdų turi savo laiką ir niuansus, bet visus juos vienija paprasta taisyklė – švara ir tikslumas. Kaip sakydavo senoliai: „Skiepas nemėgsta nei skubos, nei purvino peilio.
Kaip pasirinkti poskiepį ir ūglį
Štai čia slypi visa sėkmės paslaptis – net ir pats geriausias skiepijimo būdas nepadės, jei pasirinksi netinkamą poskiepį ar ūglį. Pamenu, kai dar tik mokiausi skiepyti, paėmiau gražią, storą šakelę iš seno medžio ir bandžiau ją prigydyti. Rezultatas? Ji sudžiūvo per kelias savaites. Tik tada supratau, kad svarbiausia ne šakelės dydis, o jos gyvybingumas.
Poskiepis turi būti stiprus, sveikas ir prisitaikęs prie vietinių sąlygų. Lietuvoje dažniausiai naudojami laukinių obelų poskiepiai arba specialiai išauginti žemaūgiai ir pusiau žemaūgiai medeliai. Jei norime aukšto, plataus medžio – pasirenkame sėklinius poskiepius. Jei norime anksti derančio ir kompaktiško – geriau tiks žemaūgis poskiepis. Svarbu ir tai, kad poskiepis būtų atsparus šalčiui, nes ne vienas sodininkas yra nusivylęs, kai gražiai prigijęs įskiepis po žiemos paprasčiausiai nušąla.
Ūglis (skiepas) turi būti imamas tik iš sveiko, vaisingo medžio. Geriausia šakelę nukirpti žiemą arba ankstyvą pavasarį, kol dar neveikia vegetacija, ir laikyti vėsiai, kad neišdžiūtų. Vasarą akiuotei naudojami ką tik subrendę pumpurai iš tos veislės, kurios norime. Ūglis turi būti ne per senas, bet ir ne visiškai minkštas – toks, kuris jau sukaupęs jėgos, bet dar neperaugęs.
Dar viena sena taisyklė: „Skiepą imk iš to, kurio vaisius tau patinka, o poskiepį – iš to, kuris išgyveno žiemą.“ Iš tiesų, derinant šiuos du dalykus galima sukurti ir labai derlingą, ir ilgai gyvuojančią obelį.
Žingsnis po žingsnio: skiepijimo eiga
Kai pirmą kartą rimtai ėmiausi skiepyti obelį, prisimenu, kad rankos drebėjo taip, lyg būčiau chirurgas. Senelis stovėjo šalia ir ramino: „Svarbiausia – aštrus peilis ir švari širdis.“ Iš tiesų šiame darbe reikia ne jėgos, o tikslumo.
Toks procesas atrodo ilgas tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų, kai ranka įgunda, visa procedūra tetrunka kelias minutes, bet džiaugsmas – daugelį metų.
Skiepytų obelų priežiūra
Kai pirmą kartą prigijo mano įskiepyta obelis, kiekvieną rytą eidavau tikrinti, ar pumpurai dar žaliuoja, ar nepradėjo vysti. Senelis tik pasijuokė: „Medis kaip žmogus – jei prižiūrėsi, atsilygins, jei pamirši – nusilps.“ Taip ir su skiepytomis obelimis – pirmieji metai po darbo yra patys svarbiausi.
Laistymas. Pavasarį ir vasarą būtina palaikyti drėgmę, bet jokiu būdu neleisti, kad šaknys stovėtų vandenyje. Geriausia laistyti rečiau, bet gausiai – kad vanduo pasiektų gilesnius sluoksnius.
Apsauga nuo saulės ir šalčio. Skiepijimo vietą rekomenduojama uždengti nuo tiesioginių saulės spindulių. Kartais užmaunama paprasta popierinė tūbelė ar net sena laikraščio juosta. Žiemai, ypač jauniems medeliams, verta apdengti kamieną agroplėvele ar eglišakėmis.
Ūglių kontrolė. Iš poskiepio dažnai ima leisti naujus ūglius. Juos reikia reguliariai šalinti, nes jie atima jėgas iš įskiepio. Aš visada palieku tik vieną – patį stipriausią – kad medis formuotųsi taisyklingai.
Tręšimas. Skiepytai obeliai pirmus metus pakanka komposto arba lengvo mineralinių trąšų mišinio. Pertręšus medis gali imti „versti lapus“, bet ne brandinti įskiepį. Močiutė sakydavo: „Medžiui reikia ne pilno puodo, o saujos meilės.“
Stebėjimas. Pirmus metus reikia stebėti, kaip gyja žaizda, ar nesusidaro pelėsis, ar juosta neįsirėžė į žievę. Jei viskas gerai, jau antrais metais medis atrodo kaip vientisas, o skiepijimo vietą kartais sunku net surasti.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Pamenu, kartą kaimynas Petras labai džiaugėsi savo pirmu skiepijimu – „bus obelis su penkiais obuoliais vienu metu“, gyrėsi. Deja, po mėnesio šakelė nudžiūvo. Kodėl? Padarė keletą klaidų, kurias dažnai daro pradedantieji.
Per vėlai ar per anksti pasirinktas laikas. Jei skiepijama dar nesulaukus sulos tekėjimo, įskiepis neturi kuo maitintis. Jei skiepijama vasaros pabaigoje, jis nespėja prigyti iki šalnų.
Neaštrūs ar nešvarūs įrankiai. Bukas peilis suplėšo žievę, o nepadarytas dezinfekavimas gali užnešti ligų. Kiekvienas pjūvis turi būti lygus, švarus, be atplaišų.
Per stora ar netinkama apvyniojimo juosta. Jei juosta užveržta per stipriai, žievė pažeidžiama ir medis pradeda dūsti. Jei per silpnai – skiepas gali iškristi. Geriausia rinktis specialią, skiepijimui skirtą juostą, kuri laikui bėgant suyra.
Netinkamai parinktas poskiepis. Jei poskiepis silpnas, sergantis ar neatsparus šalčiui, įskiepis gali prigyti, bet medis ilgai neišgyvens.
Per storas sodo tepalo sluoksnis. Kartais žmonės, norėdami „apsaugoti“, užtepa tiek tepalo, kad medis nebeturi kur kvėpuoti. Tepalo reikia tik plonam sluoksniui ant atvirų žaizdų, o ne ant visos šakelės.
Visos šios klaidos išmokė ir mane kantrybės. Skiepijimas nėra darbas skubantiems – čia galioja sena taisyklė: „Kas lėtai daro – tas ilgai džiaugiasi.“
Privalumai ir trūkumai skiepijimo
Kaimo senoliai visada sakydavo: „Skiepyta obelis – kaip šeima, turi ir džiaugsmų, ir vargų.“ Ir iš tikrųjų – šis darbas suteikia daug privalumų, bet reikalauja papildomų rūpesčių. Pateikiu tai aiškiai – lentelėje, kurią galėsite naudoti tiesiai straipsnyje.
- Galima išauginti kelias veisles ant vieno medžio.
- Sutrumpėja laukimo laikas iki pirmojo derliaus.
- Išsaugomos retos ar senos obelų veislės.
- Padidinamas medžio atsparumas šalčiui ir ligoms.
- Galimybė atnaujinti seną, mažai derantį medį.
- Reikalauja patirties ir kruopštumo – pradedantiesiems gali nepavykti.
- Netinkamai atlikus, įskiepis greitai žūva.
- Reikia papildomo laiko ir įrankių paruošimui.
- Skiepijimo vietą būtina nuolat prižiūrėti.
- Ne visi poskiepiai suderinami su norimomis veislėmis.