Didžialapės hortenzijos (Hydrangea macrophylla) – vienos iš kaprizingiausių sodo karalienių. Jos džiugina įspūdingais žiedynais, bet tuo pačiu ir kelia iššūkių mūsų klimato sąlygomis. Pagrindinė problema – jos žydi ant praėjusių metų ūglių, todėl kiekvieną žiemą saugome ne tik augalą, bet ir jau suformuotus žiedinius pumpurus. Jei jie žūsta, visą sezoną tenka laukti tik lapijos, o ne žiedų.
Per savo sodininkavimo metus supratau, kad tinkamas paruošimas žiemai yra esminis skirtumas tarp įspūdingo žydėjimo ir visiško „nulinio“ sezono. Šiame straipsnyje pasidalinsiu, kaip atpažinti tinkamą laiką, kokias priemones naudoti ir kaip dengti hortenzijas taip, kad jos ne tik išgyventų, bet ir sukauptų jėgų kitam sezonui.
Kada pradėti paruošimą
Didžialapės hortenzijos nėra tokios ištvermingos kaip šluotelinės, todėl dengimo laikas čia daug svarbesnis. Pirmas šalnas iki -3 °C jos paprastai ištveria be problemų – netgi naudinga, kad augalas „užsigrūdintų“. Tačiau ilgesnės šalnų bangos be sniego dangos yra pavojingos, ypač pumpurams viršutiniuose ūglių segmentuose.
Mano praktikoje geriausias metas dengti būna lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje, kai naktimis temperatūra stabiliai krenta iki -5…-8 °C, dienomis laikosi apie nulį, o sniego dar nėra. Jei prognozuojamas staigus šaltis be sniego, dengiu anksčiau – nelaukiu „pagal kalendorių“.
Prieš dengimą lapus pašalinu rankomis, ypač tuos, kurie linkę užsilaikyti ant viršūnių – taip sumažinu iššutimo riziką. Viršūnių netrumpinu, nes ten formuojasi dauguma kitų metų žiedų.
Reikalingos priemonės ir medžiagos
Prieš prasidedant rimtiems šalčiams, visada susirenku visas reikalingas priemones, kad nereikėtų ieškoti jų tada, kai prognozė jau grasina -10 °C. Iš patirties galiu pasakyti – pasiruošimas iš anksto sutaupo ne tik laiko, bet ir nervų.
Pagrindiniai dalykai, kuriuos naudoju:
- Agroplėvelė – kvėpuojanti, bet šilumą sulaikanti medžiaga. Rinktis storesnę (50–70 g/m²), nes plonesnė mažiau apsaugo nuo šalčio.
- Eglišakės – puikus natūralus izoliatorius ir papildoma vėjo apsauga. Be to, jos sudaro oro tarpą tarp dangos ir ūglių.
- Medinis ar metalinis karkasas – kad danga nesiliestų tiesiogiai su augalu ir nepažeistų pumpurų. Paprastai naudoju lankus arba keturis kuolus su virve.
- Mulčias – spygliuočių žievė arba durpės, 5–8 cm sluoksniu aplink krūmo pagrindą. Jis stabilizuoja temperatūrą dirvoje ir saugo šaknis.
- Virvė arba spaustukai – tvirtinimui, kad vėjas nenupūstų dangos.
- Tinkliukas nuo graužikų – jei aplink sodybą gyvena pelės ar pelėnai, verta apsaugoti augalo pagrindą.
Išmėginau įvairius sprendimus – nuo plastikinės plėvelės iki šiaudų ryšulių. Plėvelė nepasiteisino, nes po ja kaupėsi kondensatas ir pumpurai „iššuto“. Šiaudai veikia, bet pritraukia graužikus. Todėl dabar renkuosi tik kvėpuojančias dangas ir stengiuosi sudaryti oro tarpą.
Dengimo būdai: žingsnis po žingsnio
Per kelis sezonus išbandžiau skirtingas hortenzijų dengimo technikas, bet šiandien naudoju tik tas, kurios tikrai pasiteisino mūsų žiemomis. Svarbiausias principas – apsaugoti pumpurus nuo šalčio ir vėjo, bet leisti augalui kvėpuoti.
1 žingsnis – augalo paruošimas
Pirmiausia pašalinu likusius lapus, ypač viršutinius. Jei ūgliai labai aukšti, juos šiek tiek prilenkiu, bet ne taip, kad lūžtų. Susirišu krūmą švelnia virve, kad jis būtų kompaktiškesnis – taip lengviau dengti ir mažiau pažeidžiu pumpurus.
2 žingsnis – mulčiavimas
Aplink krūmo pagrindą paskleidžiu 5–8 cm spygliuočių žievės ar durpių sluoksnį. Mulčias padeda šaknims išvengti staigių temperatūros svyravimų ir išsaugo drėgmę. Tik žiūriu, kad jis nesiliestų tiesiogiai prie stiebų, kad nesusidarytų drėgmės židiniai.
3 žingsnis – karkaso statymas
Įrengiu medinį arba metalinį karkasą. Tai gali būti lankai, įsmeigti aplink augalą, arba keturi kuolai, aplink kuriuos vėliau apvynioju dangą. Karkasas būtinas, nes be jo danga spaustų pumpurus, o šalčio metu prilipęs audinys gali juos pažeisti.
4 žingsnis – dengimas
Ant karkaso dedu storą agroplėvelę (50–70 g/m²). Kraštus prispaudžiu akmenimis arba spaustukais, bet palieku mažas angas vėdinimui – jos būtinos, kad viduje nesikauptų kondensatas. Kartais tarp agroplėvelės ir augalo dar dedu eglišakių sluoksnį, kuris sukuria papildomą oro tarpą.
5 žingsnis – patikrinimas
Po pirmų rimtesnių šalnų patikrinu, ar danga vietoje, ar nepūstoma vėjo, ar viduje nėra pernelyg drėgna. Jei po kelių savaičių prognozuojamas atlydys, dangą šiek tiek atveriu vėdinimui.
Kada ir kaip nuimti dangą pavasarį
Didžialapių hortenzijų atidengimas pavasarį yra ne mažiau svarbus nei pats uždengimas rudenį. Skubėjimas čia dažnai baigiasi nušalusiais pumpurais, o per didelis uždelsimas – iššutimu.
Mano pagrindinė taisyklė: atidengiu tik tada, kai naktimis temperatūra nuolat laikosi aukščiau -2…0 °C ir prognozė nerodo grįžtančių stipresnių šalnų. Lietuvos viduryje tai dažniausiai būna balandžio pradžioje–viduryje, pajūryje – dar anksčiau, o aukštesnėse vietovėse – net iki balandžio pabaigos.
Kaip nuimu dangą:
- Palaipsniui – pirmas kelias dienas atidengiu tik dienai, nakčiai vėl uždengiu. Tai leidžia augalui prisitaikyti prie saulės ir temperatūros svyravimų.
- Stebiu pumpurus – jei jie dar labai minkšti, žali ir jautrūs, skubu jų nepalikti plikai nakčiai.
- Laikau agroplėvelę po ranka – pavasarinės šalnos Lietuvoje kartais užklumpa net gegužės pradžioje, tad papildoma apsauga visada praverčia.
Atidengus visai, mulčio sluoksnį dar palieku – jis padeda išlaikyti drėgmę ir saugo šaknis nuo pavasarinių temperatūros svyravimų.
Iš savo patirties galiu pasakyti: didžiausia klaida – per anksti „nurengti“ hortenziją dėl kelių šiltų dienų kovo pabaigoje. Tokiu atveju pakanka vienos -5 °C nakties, kad praeitų visos žiedinės viltys. Kaip mėgsta sakyti mano kaimynė sodininkė: „Geriau augalui dar savaitę po kaldra, nei savaitę verkti be žiedų“.
DUK: dažniausi klausimai apie didžialapių hortenzijų paruošimą žiemai
Prieš dengiant dažniausiai kyla tie patys klausimai: kada „užkloti“, kuo, kaip išvengti iššutimo ir kada pavasarį „nurengti“. Žemiau – mano patikrinti atsakymai trumpai ir aiškiai.
