Kai birželio rytą išeinu į braškyną, dar su rasa ant lapų, ir imu rankiojimą nuo pirmųjų krūmelių – žinau, kad diena bus saldi. Ne tik dėl braškių. Dėl to, kad tai reiškia – metas virti uogienę.
Braškių uogienė man visada buvo ne tiek desertinė, kiek emocinė – kiekvienas šaukštelis žiemą primena, kaip stovėjau prie puodo, kaip namai pakvipo uogomis, kaip pirmas putas nugriebiau į lėkštutę, kad „paragaut“ su balta duona.
Bet metų bėgyje išmokau viena: pervirti – vadinasi, sugadinti. Per saldu – tai ne braškės, o sirupas. Todėl dabar verdu uogienę trumpai, su kuo mažiau cukraus, kad liktų natūralus skonis, kvapas, tekstūra. Ir kad žiemą galėčiau sakyt – čia ne šiaip saldumas, čia mano birželio rytas.
Ingredientai – paprasta, kaip ir turi būti
- 2 kg prinokusių braškių
- 800 g cukraus (jeigu uogos labai saldžios – imu tik 700 g)
- 1 nedidelis citrinos gabalėlis arba 1 valg. š. citrinos sulčių
- (neprivaloma) gabalėlis natūralios vanilės arba truputis vanilinio cukraus
Kaip verdu – žingsnis po žingsnio
1. Rinkimas ir ruošimas
Uogas imu tik pilnai sunokusias, kvapnias, bet ne per minkštas. Perbraukiu šlapiu rankšluosčiu, kad nesumirkčiau per plaunant. Kotelius nupjaunu tik prieš pat virdamas – kad neišbėgtų sultys.
2. Cukrus ir ramybė
Braškių nekankinu – sudedu į puodą sluoksniais, apibarstau cukrumi ir palieku pastovėti 3–4 valandoms. Kartais – per naktį. Jos pačios paleidžia sultis, o aš jų neverčiu niekur skubėt.
3. Virimas
Užkaičiu uogienę ant vidutinės ugnies. Kai tik ima kilti putos – nugriebiu. Pirmi garai – kaip šiltnamis: uogos, cukrus, laukas. Verdu ne ilgiau nei 10–12 minučių. Man svarbu, kad liktų ne košė, o uogos.
Pabaigoje įspaudžiu šiek tiek citrinos sulčių – kad skonis būtų ryškesnis, ir kad natūraliau laikytųsi. Kartais, jei norisi šventiškesnio kvapo, įdedu lašelį vanilės.
4. Į stiklainius
Stiklainius būnu išsiplovęs ir išplikęs dar prieš virimą. Karštą uogienę pilu iš karto, sandariai užsuku, apverčiu ir užkloju rankšluosčiu. Iki ryto – viskas sutvarkyta.
Skonis, kuris kalba pats
Šita uogienė – ne tokia, kurią kabini šaukštu iš kibiro ir greitai pamiršti. Čia – subtilus, švelnus skonis. Mažiau cukraus, daugiau braškės. Patiekiu su varške, su blynais, kartais – tiesiog ant riekės juodos duonos.
Kai atvažiuoja svečiai ir siūlau kelis stiklainius iš rūsio, jie dažnai renkasi būtent šitą. Ir beveik visada sako tą patį: „Jaučias, kad ne iš parduotuvės.“ Tada tik šypteliu – taip, ne iš parduotuvės. Iš mano laukų.
Esu išbandęs ir kitus variantus
- Su rabarbarais – labai gaivu, duoda rūgštelę
- Su mėtomis – ne visiems, bet man patinka vasaros kvapas
- Su chia sėklomis – kai norisi greitai, be virimo, tokį laikau šaldytuve
Braškių uogienė, kaip aš ją verdu – tai vasara, kurią gali pasidėti ant lentynos. Paprasta, be gudrybių, bet su tikru skoniu. Ir kai žiemą ją atsisuku – žinau, kad padariau teisingai.
