Braškės yra vienos jautriausių uoginių kultūrų, todėl net menkiausia klaida priežiūroje gali nulemti puvinį, dėmes, silpną augimą ar net viso kerelio žūtį. Per savo agronominę praktiką ne kartą mačiau, kaip ligos sunaikina pusę derliaus vien dėl kelių netinkamų oro sąlygų ar per tankiai pasodintų kerelių. Todėl ši tema yra ne tik teorinė – ji tiesiogiai lemia, kiek sveikų, kvapnių ir švarių uogų surinksime vasaros viduryje.
| Kas didina braškių ligų riziką? | |
|---|---|
| Drėgmės perteklius | Skatina puvinius ir dėmes, ypač po ilgo lietaus periodo. |
| Tankus sodinimas | Sumažina oro cirkuliaciją, padidina grybinės infekcijos tikimybę. |
| Per sunkus dirvožemis | Užsistovi vanduo, šaknys ima pūti ir slopsta augimas. |
| Neatsparios veislės | Silpnesni kereliai greičiau užsikrečia dėmėtumu ir puviniais. |
| Netinkamas mulčiavimas | Per drėgnas mulčas gali skatinti pilkąjį puvinį uogose. |
| Kaip atpažinti ligas? | |
|---|---|
| Lapai | Dėmės, spalvos pokyčiai, garbanojimas, skylutės. |
| Uogos | Pilkėjimas, minkštėjimas, puvinio kišenės, apnašos. |
| Šaknys | Parudavusios, minkštos, nemalonaus kvapo – puvinio požymis. |
| Ūgliai | Silpni, ploni, kartais deformuoti ar su sausomis dėmėmis. |
| Augalo augimas | Stabdos, krinta lapai, formuojama mažiau žiedynų. |
Asmeninė patirtis: kodėl nusprendžiau rimtai domėtis braškių ligomis?
Nors braškės atrodo vienas lengviausių augalų, kurį gali auginti bet kas, realybėje jos yra itin jautrios aplinkos pokyčiams. Mano pirmoji braškių lysvė atrodė idealiai pasodinta: derlinga žemė, tinkamas atstumas, mulčas. Tačiau vos po kelių lietingų savaičių pradėjau matyti pilkąjį puvinį, lapų dėmes ir vangius, vos kvapą turinčius kerelius. Tai buvo pirmasis signalas, kad braškių sveikata reikalauja daug tikslesnės priežiūros nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Didžiausią įspūdį paliko tai, kaip greitai situacija gali pablogėti. Viena savaitė drėgno oro — ir atrodo, kad ligos „keliauja“ nuo krūmo prie krūmo. Tik pradėjusi sistemingai analizuoti dirvožemį, drėgmės lygį, mulčiavimo medžiagas ir veislių atsparumą supratau, kaip stipriai šie veiksniai nulemia rezultatą. Dabar matau aiškų ryšį: tinkamos sąlygos lemia tvirtą kerą, o pakitusios aplinkos sąlygos beveik visada sukelia pirmuosius ligų simptomus.
Per kelis sezonus įsitikinau, kad braškių apsauga — tai nuolatinis darbas, kuriame svarbu pastebėti detales. Drėgmės režimas, oro cirkuliacija, tinkamas mulčas ir, svarbiausia, prevencija yra raktas į sveiką derlių. Ši patirtis paskatino mane gilintis į ligų atpažinimą, biologinius ir cheminius sprendimus bei veislių atsparumą. Tik tada braškių auginimas tapo stabilus ir prognozuojamas, o ne loterija.
Kokios sąlygos lemia braškių ligas?
Braškių ligos retai atsiranda „šiaip sau“. Dažniausiai jos yra tiesioginis tam tikrų aplinkos sąlygų, priežiūros klaidų arba pasikartojančių meteorologinių veiksnių rezultatas. Per daugelį sezonų tapo aišku, kad net ir atsparios veislės pasiduoda ligoms, jei jų aplinka nėra tinkamai subalansuota. Todėl šiame etape svarbu suprasti, kas tiksliai skatina infekcijas ir kaip šių veiksnių išvengti.
Drėgmės perteklius
Drėgmė — didžiausias braškių ligų katalizatorius. Po lietingų periodų ar gausaus laistymo ant lapų ir uogų ilgai išlieka vandens plėvelė. Ši terpė yra ideali tokioms ligoms kaip pilkasis puvinys, baltadėmė ar miltligė. Jei prastai drenuotame dirvožemyje užsistovi vanduo, ilgainiui pažeidžiamos ir šaknys. Perteklinė drėgmė ypač pavojinga tankesnėse lysvėse, kur oras beveik nekinta.
Tankus sodinimas ir prasta cirkuliacija
Braškių kereliai turi būti pasodinti taip, kad tarp jų cirkuliuotų oras. Kai pasodiname per arti, kerai uždengia vienas kitą, lapai liečiasi, drėgmė garuoja lėčiau ir atsiranda palankios sąlygos grybinėms infekcijoms. Tankiai pasodintuose plotuose liga visada plinta greičiausiai, o užsikrėtę kerai dažnai tampa infekcijos židiniu visai lysvei.
Netinkamas mulčiavimas
Mulčas ypač svarbus braškėms — jis apsaugo uogas nuo sąlyčio su žeme ir drėgmės pertekliaus. Tačiau ne visas mulčas vienodai tinkamas. Pavyzdžiui, per drėgnas, ilgai nekeičiama šiaudų danga gali skatinti grybinę infekciją ir greičiau skleisti puvinius. Todėl mulčią būtina rinktis lengvą, gerai džiūstantį, o esant labai drėgnam vasaros sezonui — net laikinai nuimti.
Dirvožemio struktūra ir pH
Braškių šaknys geriausiai vystosi purioje, humusingoje, gerai drenuotoje dirvoje. Sunkus molis, didelis kiekis rūgščių durpių ar suslėgto dirvožemio plotai sudaro riziką šaknų ligoms. Be to, braškėms reikia šiek tiek rūgštinio dirvožemio — pH tarp 5,5 ir 6,5. Jei dirva per rūgšti arba per šarminė, augalai dažniau nusilpsta ir tampa imlesni infekcijoms.
Neatsparios ar senstančios veislės
Kai kurių veislių genetinis atsparumas ligoms yra silpnesnis. Tokie kerai dažnai susirgę pirmieji, ypač lietingais metais. Taip pat senstantys kerai (3–4 metų) tampa mažiau gyvybingi, todėl greičiau užsikrečia. Mano praktikoje vienas efektyviausių sprendimų — pakeisti senesnius kerelius naujais kas 3 metus.
Netinkamas laistymas
Laistymas ant lapų yra tiesus kelias į grybinę infekciją. Braškes rekomenduojama laistyti tik prie šaknų, geriausia — lašeliniu būdu. Net ir gausus ryto laistymas palieka drėgmę lapų pažastyse, todėl infekcijos rizika didėja. Per dažnai laistant mažomis porcijomis, šaknys gauna netolygią drėgmę, o tai taip pat didina stresą ir ligų atsiradimą.
Dažniausios braškių ligos
Braškių ligos gali pasireikšti labai įvairiai, tačiau dauguma jų turi kelis bendrus bruožus: prasideda nepastebimai, vystosi greitai ir, jei nesiimama veiksmų, gali sunaikinti didelę dalį derliaus per vos kelias dienas. Toliau pateikiu dažniausiai pasitaikančias ligas, jų atpažinimo požymius ir rizikos veiksnius. Kiekviena iš jų reikalauja skirtingo požiūrio, todėl svarbu išmokti atskirti simptomus kuo anksčiau.
Baltadėmė (Mycosphaerella fragariae)
Tai viena dažniausių lapų ligų, pasireiškianti šviesiomis, apskritomis dėmelėmis, kurios vėliau įgauna rusvą kraštą. Iš pradžių dėmės būna smulkios, tačiau vėliau jose gali likti iškritusi audinio skylutė. Baltadėmė vystosi esant drėgnam orui ir prastai oro cirkuliacijai — ypač kai kereliai per tankūs. Pažeisti lapai greičiau sensta, mažėja fotosintezė, o tai tiesiogiai atsiliepia uogų dydžiui.
Rudadėmė
Rudadėmė išsiskiria tamsiomis, netaisyklingomis dėmėmis ant lapų, kurios augant plečiasi link lapų kraštų. Tai ženklas, kad augalas patiria nuolatinį stresą — dažnai dėl drėgmės pertekliaus arba azoto trūkumo. Rudadėmė dažniau pasireiškia vidurvasarį, kai oras būna šiltas, bet tuo pačiu drėgnas. Jei liga plinta į centrinę lapo dalį, augalas praranda daug gyvybingumo.
Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea)
Tai braškių priešas numeris vienas, ypač lietingais metais. Pilkojo puvinio pažeistos uogos minkštėja, pasidengia pilkšva apnaša ir pradeda pūti. Grybas labai greitai plinta nuo vienos uogos prie kitos, todėl svarbu kuo anksčiau pastebėti pirmuosius požymius. Dažniausiai ši liga atsiranda, kai uogos liečiasi su žeme, trūksta oro judėjimo arba ilgą laiką laikosi drėgna aplinka po lietaus.
Šaknų puviniai (Phytophthora, Fusarium)
Tai pavojingiausia ligų grupė, nes pažeidžia augalo šaknų sistemą. Iš viršaus matyti, kad kerelis skursta, vysta, lapai praranda tvirtumą. Išrautus augalus lengva atpažinti: šaknys būna parudavusios, minkštos, kartais skleidžia nemalonų kvapą. Šaknų puvinys dažniausiai atsiranda sunkiose, vandeniui nelaidžiose dirvose, ypač jei laistoma per gausiai.
Miltligė
Miltligė braškėse dažnai pasireiškia ant lapų apačios, o vėliau išplinta ir ant viršutinio paviršiaus. Lapai ima garbanotis, tamsėti, trūksta fotosintezės. Liga ypač aktyvi karštomis ir sausomis dienomis, kai drėgmė staiga keičiasi. Skirtingai nei kiti puviniai, miltligė nebūtinai reikalauja didelės drėgmės — jai pakanka staigių temperatūros šuolių ir nusilpusių kerelių.
Virusinės ligos
Virusai braškėse nėra tokie dažni kaip grybai, tačiau jų žala rimtesnė. Užkrėsti augalai būna smulkesni, formuoja mažiau uogų, lapai susisuka arba tampa dėmėti. Pagrindinis pavojus – virusų neišgydysime, todėl būtina šalinti pažeistus kerelius ir keisti sodinukus tik sertifikuotais, sveikais.
Kaip atpažinti braškių ligas pagal simptomus?
Braškių ligos retai būna identiškos, tačiau daugelis jų turi aiškius vizualinius požymius. Mano patirtis rodo, kad ankstyvas simptomų atpažinimas gali išgelbėti net ir smarkiai paveiktą lysvę. Toliau pateikiu svarbiausius požymius, kuriuos reikėtų stebėti tiek ant lapų, tiek ant uogų ar šaknų.
Kaip atrodo pažeisti lapai?
Lapai yra pirmasis „įspėjantis signalas“. Jei dėmės smulkios, šviesios ir turi ryškesnį tamsų pakraštį, greičiausiai tai baltadėmė. Jei dėmės didesnės, netaisyklingos, rudėjančios arba plintančios per visą lapo plotą, tai jau rudadėmė ar kita grybinė infekcija. Miltligė išsiskiria miltuota apnaša, dažniausiai lapo apačioje, kuri vėliau pereina į viršutinį paviršių. Lapų garbanojimas, deformacijos ar silpnas turgoras rodo, kad augalas nusilpęs ir į jį kėsinasi virusinė liga arba šaknų puvinys.
Ką rodo pokyčiai ant uogų?
Uogos yra jautriausia braškių dalis, todėl jų būklė dažnai atspindi bendrą kerelio sveikatą. Jeigu ant uogų atsiranda minkštų, vandeningų vietų, kurios greitai pasidengia pilka apnaša, tai klasikinis pilkojo puvinio požymis. Jei matomos sausos, išdžiūvusios dėmės ar net skylutės – kerą gali būti užpuolę kenkėjai, bet dažnai tai taip pat ženklas, kad paveikta grybinės ligos. Uogų susitraukimas, džiūvimas arba nenormaliai mažas dydis gali reikšti šaknų pažeidimus.
Kaip atrodo pažeistos šaknys?
Šaknys yra vieta, kurią svarbiausia įvertinti rimčiau susirgusiam augalui. Ištraukus kerelį, sveikos šaknys būna šviesios, elastingos, kvepiančios žeme. Jei jos ruduoja, minkštėja, tamposi tarp pirštų, tai aiškus šaknų puvinio požymis. Tokiu atveju keras dažniausiai nebeatgaunamas, todėl jį reikia pašalinti, kad neišplistų infekcija.
Ką pasako augimo tempas?
Braškių augimas vasaros pradžioje turėtų būti spartus. Jei augalas atrodo vangus, lapai mažesni, žiedynų formuojama mažiau – tai pirmasis signalas, kad kažkas vyksta po žeme arba lapijoje. Staigus augimo sulėtėjimas dažniausiai susijęs su šaknų ligomis, maisto medžiagų trūkumu arba virusų įtaka.
Efektyviausi gydymo būdai
Braškių ligoms gydyti nėra vieno universalaus sprendimo — veiksmingiausia yra taikoma kompleksinė apsauga, derinant biologines, chemines ir natūralias priemones. Per savo praktiką įsitikinau, kad laiku parinkta strategija gali sustabdyti ligą vos per kelias dienas, tačiau delsimas dažnai kainuoja visą derlių. Toliau pateikiu efektyviausias priemones, kurias taikau pati ir kurios geriausiai pasiteisino Lietuvos klimato sąlygomis.
Biologinės priemonės
Biopreparatai tampa vis populiaresni, nes jie veikia natūraliai ir nekenkia dirvožemio mikroorganizmams. Bacillus subtilis, Trichoderma ir kiti antagonistiniai grybai slopina patogenų plitimą ir suteikia ilgalaikį apsauginį efektą. Naudodama juos pastebiu, kad augalai atsigauna švelniau, nepraranda tiek daug lapų ir greičiau užsiaugina naują lapiją. Ypač naudingos šios priemonės lietingais metais, kai grybinės infekcijos aktyvios.
Cheminiai fungicidai
Kai liga išplinta greitai arba padaryta žala per didelė, tenka pasirinkti stipresnes priemones. Fungicidai, kurių sudėtyje yra mankocebo, ciprodinilo, piraklostrobino ar boskalido, yra vieni efektyviausių kovojant su dėmėtumu ir pilkuoju puviniu. Naudoju juos tik tuomet, kai biologinės priemonės nebesuteikia rezultato, ir visuomet griežtai laikydamasi nurodyto karencijos laikotarpio. Purškimas dažniausiai kartojamas po 7–10 dienų, kad būtų užkirstas kelias naujam infekcijos ratui.
Natūralūs metodai
Namuose galima pasitelkti ir paprastesnes priemones, kurios efektyvios švelnesnėse situacijose arba taikomos profilaktiškai:
- sodos tirpalas padeda slopinti miltligę ir kitas grybinės kilmės ligas,
- česnakų, svogūnų lukštų ar pelyno nuovirai veikia kaip natūralūs fungicidai,
- silpnai rūgštus jogurto ar pasukų tirpalas atkuria lapų mikroflorą ir stabdo apnašų susidarymą.
Šios priemonės geriausiai veikia ankstyvose stadijose arba kaip papildoma apsauga šalia kitų metodų. Jas verta naudoti ir tada, kai nenorime cheminių likučių ant uogų.
Kada purkšti, genėti ir šalinti kerus?
Svarbu suprasti, kad gydymas veiksmingas tik tada, kai parinktas tinkamu metu. Purškimą geriausia atlikti debesuotą, bet sausą dieną — taip preparatas geriau pasiskirsto ir nenubėga. Jei liga paveikė tik dalį lapų, užtenka juos pašalinti ir sunaikinti. Tačiau jei pažeista šaknų sistema arba infekcija persimetė į kelis gretimus kerus, geriausia išrauti visą augalą. Tai griežtas, bet būtinai reikalingas žingsnis, jei norime apsaugoti likusį derlių.
Prevencija: kaip apsaugoti braškes prieš ligoms pasireiškiant?
Prevencija yra svarbiausias braškių apsaugos elementas. Gydymas gali sustabdyti ligą, tačiau tik gerai suplanuota profilaktika leidžia išlaikyti kerelius sveikus visą sezoną. Per savo praktiką įsitikinau, kad teisingos sąlygos dažnai reiškia, kad braškės net nesusirgs — net ir sudėtingais, lietingais metais. Šiame skyriuje apžvelgiu svarbiausius prevencijos principus, kurie realiai sumažina ligų riziką.
Tinkamas sodinimo tankumas
Dažniausia klaida — per tankus sodinimas. Nors iš pradžių tankiau atrodo gražiau, ilgainiui lapai uždengia vienas kitą ir susidaro drėgmė, kuri pritraukia grybus. Optimalus atstumas tarp kerelių yra 30–40 cm, o tarp eilių — 70–80 cm. Tokiu būdu oras cirkuliuoja, lapai greičiau džiūsta, o ligos plinta lėčiau.
Oro cirkuliacija ir vietos parinkimas
Braškių vieta turi būti atvira ir šviesi. Pavėsingose vietose drėgmė laikosi ilgiau, todėl kerai tampa jautresni puviniams. Jei sodinate šiltnamyje, būtina nuolatinė ventiliacija — kitaip grybinės ligos įsitvirtins dar greičiau nei lauke.
Mulčiavimas – bet tinkamomis priemonėmis
Mulčias yra vienas geriausių būdų apsaugoti uogas nuo purvo ir drėgmės pertekliaus. Tačiau čia svarbi medžiaga ir storis. Aš pati dažniausiai renkuosi smulkintą šiaudų mulčią arba pušų spyglius. Jie greitai džiūsta ir neleidžia drėgmei užsistovėti. Vengiu storų šieno sluoksnių, nes jie gali pradėti pūti ir tapti grybinę infekciją skatinančia terpe.
Tinkamas laistymas
Laistyti reikia tik ties šaknimis. Lapai ir uogos turi likti sausi, nes drėgmė ant paviršiaus sukuria idealias sąlygas puviniui. Geriausias sprendimas — lašelinis laistymas. Jis ne tik taupo vandenį, bet ir sumažina infekcijų riziką. Rekomenduoju laistyti rytais, kad dirva spėtų pradžiūti iki vakaro.
Dirvos keitimas kas kelerius metus
Braškių kerai nuolat išskiria medžiagas, kurios ilgainiui keičia dirvos mikroflorą. Po 3–4 metų toje pačioje vietoje ligos pradeda plisti greičiau, nes patogenai susikaupia dirvoje. Todėl kas kelis metus lysves rekomenduojama perkelti į naują vietą arba bent dalį dirvos pakeisti.
Atsparios veislės
Vienas iš paprasčiausių, bet veiksmingiausių būdų — rinktis veisles, žinomas dėl atsparumo ligoms. Šiuolaikinės veislės atrenkamos būtent pagal gebėjimą atlaikyti grybinį stresą, todėl jos mažiau reaguoja į sudėtingas oro sąlygas.
Mano praktikoje efektyviausios priemonės
Per daugelį sezonų išbandžiau tiek natūralių, tiek cheminių, tiek biologinių priemonių derinius, ir būtent jų kombinacija leido išlaikyti braškių lysves sveikas net sudėtingais, lietingais metais. Nėra vieno stebuklingo purškalo ar vienos taktikos — veiksmingiausia apsauga susideda iš kelių nuosekliai taikomų metodų.
Subalansuotas purškimų grafikas
Pastebėjau, kad braškės geriausiai reaguoja į nuoseklų, į žydėjimo ir oro sąlygas orientuotą purškimų ritmą. Pirmą profilaktinį purškimą atlieku anksti pavasarį, vos tik pasirodo nauji lapai. Antrasis paprastai atliekamas prieš žydėjimą, o trečiasis — po derliaus nuėmimo. Toks grafikas apsaugo augalus viso sezono metu, neperkraunant jų preparatais.
Biologinių ir cheminių priemonių derinimas
Vien biologija dažniausiai būna per silpna, ypač jei sezonas drėgnas. Tačiau vien tik cheminiai fungicidai nėra geras sprendimas — jie greitai mažina atsparumą ir gali slopinti augalo gyvybingumą. Efektyviausias sprendimas man buvo toks derinys: sezono pradžioje naudoju biologinius preparatus, o esant realiai grėsmei (pavyzdžiui, po ilgalaikių liūčių) naudoju vieną tikslingą cheminį purškimą. Taip apsauga išlieka stipri, bet augalai nėra apkraunami.
Vėdinimas ir oro cirkuliacija
Nesvarbu, kaip gerai tręšiate ar purškiate, jei braškės skęsta drėgmėje ir šešėlyje — jos neišvengs ligų. Todėl didžiausią įtaką rezultatui padarė būtent vietos ir tankumo koregavimas. Pakako prasiskleisti tarp kerelių, pašalinti senus lapus ir pagerinti oro judėjimą, kad ligų rizika pastebimai sumažėtų. Tai viena paprasčiausių, bet efektyviausių priemonių.
Mulčo pasirinkimas
Po daugybės eksperimentų supratau, kad lengvas, saulėje greitai džiūstantis mulčas yra pats saugiausias. Pušų spygliai pasiteisino geriausiai — jie palaiko dirvos purumą, sumažina puvinio riziką ir neleidžia uogoms liestis prie žemės. Sunkus, ilgai drėgmę laikantis mulčas, pavyzdžiui, šienas, dažnai skatino grybinę infekciją.
Šaknų apsaugos svarba
Vienas iš klaidingų įsitikinimų — kad braškės serga tik lapais ar uogomis. Didžiausi nuostoliai visada prasideda nuo šaknų. Todėl reguliariai tikrinu drėgmės lygį žemėje: jei dirva linkusi užmirkti, įmaišau daugiau smėlio, komposto arba perku specialų substratą uoginėms kultūroms. Sveikos šaknys — tvirto kero pagrindas.
Reguliarus senų kerų atnaujinimas
Kerai, kuriems daugiau nei treji metai, tampa mažiau atsparūs ligoms. Tad vienas veiksmingiausių, bet dažnai pamirštamų būdų — laiku keisti senesnius augalus naujais. Tai garantuoja stiprų imunitetą ir geresnį derlių ateinančiais metais.
Braškių apsaugos ir priežiūros kalendorius
| Veikla | Sau | Vas | Kov | Bal | Geg | Bir | Lie | Rgp | Rgs | Spa | Lap | Gru |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Ligų patikra | ✓Sausį tikrinama, ar kerai neapšalę ir neišdžiūvę. | ✓Kovą pašalinami seni, dėmėti lapai. | ✓Balandį ieškoma grybinės infekcijos pradžios. | ✓Rugpjūtį tikrinami kerai po derliaus — šalinamos pažeistos uogos. | ✓Spalį šalinami visi ligų židiniai. | ✓Gruodį paruošiama lysvė žiemai. | ||||||
| Profilaktinis purškimas | ✓Kovas — pirmasis purškimas nuo dėmių. | ✓Balandį stabdomos grybinės ligos. | ✓Gegužę purškiama prieš žydėjimą. | ✓Liepa — purškimas po derliaus. | ||||||||
| Laistymas | ✓Balandį formuojasi lapai — pradėti reguliariai laistyti. | ✓Gegužę svarbi tolygi drėgmė. | ✓Birželis — didžiausia drėgmės rizika. | ✓Liepos karščiai reikalauja atsargaus laistymo. | ||||||||
| Senų lapų šalinimas | ✓Balandį pašalinami pernykščiai lapai. | ✓Birželį šalinami ligoti lapai. | ✓Liepa — pagrindinis lapų atnaujinimas. | ✓Rugsėjį pašalinami visi seni lapai. | ||||||||
| Apsauga nuo puvinių | ✓Gegužę ieškoma pirmųjų pilkojo puvinio požymių. | ✓Birželį uogos itin jautrios puviniui. | ✓Liepa — didžiausia puvinio rizika. | ✓Rugpjūtį šalinamos pažeistos uogos. |
Dažniausios braškių augintojų klaidos
Pastebiu, kad dauguma problemų, su kuriomis susiduria braškių augintojai, kyla ne dėl pačių ligų, o dėl tam tikrų pasikartojančių priežiūros klaidų. Jei jų išvengsime, didžioji dalis infekcijų net neatsiras. Toliau pateikiu dažniausiai pasitaikančias klaidas, kurias matau tiek savo darže, tiek konsultuodama kitus augintojus.
Per tankus sodinimas
Tai bene didžiausia ir brangiausiai kainuojanti klaida. Tankiai susodinti kerai kuria drėgmės „kišenes“, o jose grybinės ligos plinta kelis kartus greičiau. Tokiose vietose net ir stipriausios veislės pradeda sirgti, o purškimai duoda tik trumpalaikį efektą.
Neteisingas mulčas
Nors mulčiavimas yra būtinas, pasirinkus netinkamą medžiagą galima padidinti ligų riziką. Storas šieno sluoksnis ilgai laikosi drėgnas, todėl tampa puvinio židiniu. Taip nutikę esu ne kartą — iš pradžių atrodo, kad uogos bus švaresnės, tačiau po kelių savaičių plinta pilkasis puvinys.
Laistoma vakare
Vakarais sudrėkę lapai nespėja nudžiūti ir tampa idealia terpe grybinėms infekcijoms. Geriausia laistyti rytais — tuomet net jei dalis vandens pateks ant lapų, iki vakaro viskas išdžiūsta.
Nepašalinami seni lapai
Pernykščiai lapai dažnai slepia ligų sporas, todėl jei jų nepašaliname pavasarį, infekcija greitai pereina į naujus lapus. Tai viena iš priežasčių, kodėl net ir naujos lysvės kartais pradeda sirgti jau balandį.
Neatnaujinamos lysvės
Braškių kerai turi tinkamą augimo ciklą. Po trejų ketverių metų jie silpnėja, kaupia ligas ir mažina derlių. Jei lysvė neatnaujinama, infekcijos plinta greičiau, o imunitetas tampa silpnas.
