Pamenu, kai pirmą kartą pasodinau amarilio svogūną – atrodė kaip paprasta sausa galva žemėje. Net sunku buvo patikėti, kad iš jos gali išaugti toks didelis, karališkas žiedas. Ir štai po kelių savaičių – ilgas tvirtas stiebas, o viršuje milžiniškas raudonas žiedas, tarsi iš paveikslo. Tada supratau vieną dalyką: amarilis nemėgsta skubos. Jam reikia kantrybės, bet atsilygina su kaupu.
Daugelis amarilį laiko tik kalėdine gėle, tačiau tinkamai prižiūrimas jis gali žydėti kasmet. Svarbiausia – teisingas sodinimas, saikingas laistymas ir aiškus ramybės periodas.
Amarilio charakteristika
Amarilis – svogūninis augalas, auginamas kambariuose, tačiau vasarą gali būti išnešamas į lauką. Jis garsėja dideliais, piltuvo formos žiedais ir stipriu žydėjimo efektu.
Amarilio savybės
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Botaninis pavadinimas | Hippeastrum (dažnai vadinamas amariliu) |
| Augalo tipas | Svogūninis daugiametis |
| Aukštis | 40–60 cm |
| Žydėjimo laikas | Žiema–pavasaris |
| Šviesos poreikis | Ryški, išsklaidyta šviesa |
| Ramybės periodas | 8–10 savaičių be laistymo |
| Tinkamumas | Kambariui, vasarą gali būti lauke |
Svarbu žinoti, kad dauguma parduodamų „amarilių“ iš tikrųjų yra hippeastrumai, tačiau kasdienėje kalboje abu pavadinimai dažnai vartojami kaip sinonimai. Priežiūros principai iš esmės vienodi.
Kaime sakydavo: „Didelis žiedas – iš didelio svogūno.“ Ir tai tiesa – kuo stambesnis svogūnas, tuo daugiau žiedų galima tikėtis.
Kas yra amarilis ir kuo jis skiriasi nuo hippeastrumo
Nors įpratome sakyti „amarilis“, iš tiesų dauguma mūsų namuose auginamų augalų yra hippeastrumai. Tikrasis amarilis (Amaryllis belladonna) Lietuvoje beveik neauginamas – jis žydi rudenį ir natūraliai auga šiltesnio klimato šalyse.
Hippeastrumas, kurį vadiname amariliu, žydi žiemą ar ankstyvą pavasarį. Jo žiedai dideli, dažnai po 2–4 ant vieno stiebo, o spalvų įvairovė – nuo baltos ir rožinės iki sodriai raudonos ar net dryžuotos.
Skirtumas svarbus daugiau botanikams, bet priežiūrai tai esmės nekeičia. Svarbiausia – suprasti, kad tai svogūninis augalas su aiškiu augimo ir ramybės ciklu.
Amarilio sodinimas – kaip tinkamai pasodinti svogūną
Sodinimas – pirmasis ir labai svarbus žingsnis. Dažna klaida – svogūną visiškai užkasti žemėje. To daryti nereikia. Amarilio svogūnas turi likti maždaug trečdaliu išlindęs virš dirvos.
Vazonas neturi būti per platus – amarilis mėgsta „ankštokas“ sąlygas. Tarp svogūno ir vazono krašto pakanka 2–3 cm tarpo. Per didelis vazonas gali skatinti šaknų, o ne žiedų augimą.
Pasodinus laistyti reikia labai saikingai – tik tiek, kad dirva būtų vos drėgna. Kol nepasirodo žiedstiebis ar lapai, vandens perteklius gali sukelti puvimą.
Kaime sakydavo: „Svogūnas bijo balos.“ Ir su amariliu tai tikrai galioja.
Vazonas ir dirva – svarbūs pasirinkimai
Amariliui būtinas geras drenažas. Vazono dugne visada turi būti skylės vandeniui nubėgti. Aš dugne dedu keramzito sluoksnį, kad šaknys nestovėtų drėgmėje.
Dirva turi būti lengva, laidži vandeniui. Tinka universali žemė, sumaišyta su smėliu ar perlitu. Svarbiausia – kad vanduo neužsilaikytų.
Jei dirva per sunki, svogūnas gali pradėti pūti. Jei per lengva ir skurdi – augalas silpnai žydės.
Laistymas ir tręšimas
Kai pradeda augti žiedstiebis, laistymą galima šiek tiek padidinti. Tačiau dirva vis tiek turi tarp laistymų pradžiūti. Amarilis nemėgsta stovinčio vandens.
Po žydėjimo prasideda lapų augimo fazė. Tuomet labai svarbu tręšti – būtent šiuo laikotarpiu svogūnas kaupia energiją kitam sezonui. Naudoju žydintiems augalams skirtas trąšas kas 2–3 savaites.
Jei po žydėjimo nustosite rūpintis augalu, kitais metais žiedų gali ir nebūti.
Kaip paskatinti žydėjimą kasmet
Amarilis žydi ne atsitiktinai. Jei jis kasmet išleidžia tik lapus, vadinasi, kažkurioje grandyje buvo klaida. Svarbiausias laikotarpis – po žydėjimo. Tada negalima leisti lapams tiesiog nunykti ir pamiršti augalą.
Po žydėjimo lapai turi augti kuo ilgiau – jie maitina svogūną. Šiuo metu svarbu:
- reguliariai laistyti, bet neperlaistyti,
- tręšti kas kelias savaites,
- laikyti šviesioje vietoje.
Vasarą amarilį galima išnešti į lauką – į pusiau pavėsingą vietą. Ten jis sustiprėja ir dažnai suformuoja daugiau žiedinių užuomazgų.
Kai lapai pradeda natūraliai gelsti (dažniausiai vasaros pabaigoje ar rudenį), laistymą reikia palaipsniui mažinti.
Kaime sakydavo: „Lapas maitina žiedą.“ Tai pati svarbiausia amarilio taisyklė.
Amarilio ramybės periodas – ką būtina žinoti
Ramybės periodas – būtina sąlyga, jei norite, kad amarilis žydėtų kasmet. Be jo augalas išsenka.
Kai lapai visiškai nudžiūsta, svogūną reikia laikyti vėsioje, tamsesnėje vietoje apie 8–10 savaičių. Temperatūra turėtų būti apie 10–15 °C. Per šį laikotarpį laistyti nereikia.
Po ramybės laikotarpio svogūną galima persodinti į šviežią žemę ir pradėti laistyti minimaliai. Paprastai po kelių savaičių pasirodo žiedstiebis.
Jei praleisite šį etapą, kitą sezoną amarilis gali tiesiog nežydėti.
Dažniausios klaidos auginant amarilius
Amarilis atrodo tvirtas, bet klaidų neatleidžia. Ypač jei kalbame apie laistymą ir ramybės laikotarpį.
Kad būtų aiškiau, pateikiu dažniausiai pasitaikančias problemas.
Amarilio auginimo klaidos
| Klaida | Pasekmė | Sprendimas |
|---|---|---|
| Perlaistymas | Svogūno puvinys | Leisti dirvai pradžiūti tarp laistymų |
| Nėra ramybės periodo | Nežydi kitais metais | Suteikti 8–10 sav. poilsio |
| Per gilus sodinimas | Silpnas augimas | Palikti 1/3 svogūno virš žemės |
| Per didelis vazonas | Daug lapų, mažai žiedų | Rinktis ankštą indą |
Ar galima amarilį auginti lauke vasarą?
Taip, ir net labai rekomenduojama. Vasarą amarilis gali puikiai augti lauke – tai jam padeda sustiprėti ir sukaupti daugiau energijos kitam žydėjimui. Tačiau svarbu laikytis kelių taisyklių.
Pirmiausia – neskubėti. Į lauką amarilį išnešu tik tada, kai nebėra šalnų pavojaus. Geriausia vieta – pusiau pavėsis, apsaugota nuo stipraus lietaus. Tiesioginė kaitri saulė gali nudeginti lapus.
Laistyti reikia saikingai, kaip ir kambaryje. Rudenį, kai temperatūra pradeda kristi, augalą būtina parnešti atgal į vidų ir pradėti ruoštis ramybės periodui.
Iš savo patirties galiu pasakyti – po vasaros lauke amariliai dažnai žydi stipriau ir išaugina storesnius žiedstiebius.
Kaime sakydavo: „Vasaros oras – geriausias trąšų maišas.“ Amariliui tai tikrai tinka.
