Pamenu, kaip dar močiutė rudenį visada sakydavo: „Kol spanguolės dar raudonos, metas ruošti žiemai – kad šaltą vakarą ant stalo būtų saldžiarūgštė šiluma“.
Ši spanguolių uogienė – iš tų receptų, kurie niekada neišeina iš mados. Be jokių dirbtinių priedų, tik uogos, cukrus ir truputis kantrybės. Skonis – natūraliai gaivus, švelniai rūgštus ir labai sodrus.
| Energinė vertė | 160 kcal |
|---|---|
| Angliavandeniai | 38 g |
| Cukrūs | 34 g |
| Skaidulos | 1,2 g |
| Vitaminas C | 13 mg |
| Kalis | 80 mg |
Ingredientai
Pamenu, kaip močiutė sakydavo: „Uogienės paslaptis – ne cukruje, o kantrybėje maišant“. Ir tikrai – svarbiausia čia ne kiekybės, o tvarkos pojūtis. Kad spanguolės neišsprogtų, o išliktų gražios, kaip stiklo karoliukai.
Reikės:
• 1 kg šviežių spanguolių
• 700 g cukraus
• 100 ml vandens
• 1 šaukštelio citrinos sulčių (kad spalva išliktų ryški)
• Žiupsnelio vanilinio cukraus (nebūtina, bet suteikia šilumos kvapo)
Paruošimo eiga
1. Uogų paruošimas
Spanguoles pirmiausia nuplaunu ir perrenku – atidedu minkštas ar sutrūkinėjusias. Tvirtos, sodriai raudonos uogos tinka geriausiai, nes jose daugiau rūgšties ir natūralaus pektino, kuris sutirština uogienę be papildomų priedų.
2. Virimo pradžia
Į puodą supilu vandenį ir suberiu dalį cukraus (apie pusę normos). Užkaičiu ant silpnos ugnies, kol cukrus visiškai ištirpsta. Tik tada suberiu spanguoles. Iš pradžių jos sutraška, bet po kelių minučių pradeda leisti sultis.
3. Lėtas virimas
Kai masė užverda, ugnį sumažinu iki minimumo. Verdant spanguoles reikia kantrybės – uogienė turi tirštėti lėtai, kad išliktų gražios uogos. Po 10–12 minučių suberiu likusį cukrų ir citrinos sultis.
Maišau mediniu šaukštu, kol uogienė įgauna sodrią rubino spalvą ir lengvai tirštėja. Jei norisi labai glotnios tekstūros – galima ją sutrinti trintuvu, bet man patinka, kai lieka visos uogos, kaip nuotraukoje.
4. Užbaigimas
Kai masė tampa vientisa, šiek tiek tiršta, bet vis dar lengvai bėga nuo šaukšto – uogienė paruošta. Dar karštą supilstau į iškaitintus stiklainius, užsuku ir apverčiu dangteliu žemyn.
Taip ji atvėsta pamažu, o sandarumas išlieka nepriekaištingas. Žiemą užtenka atidaryti stiklainį – ir virtuvėje iškart pasklinda saldžiarūgštis spanguolių aromatas.
Asmeniniai pastebėjimai
Pamenu, kaip žiemos vakarais močiutė visada patiekdavo spanguolių uogienę prie varškės apkepo ar tiesiog šaukštelį į karštą vandenį – gaudavosi toks „kaimiškas vitaminas“.
Šiandien darau taip pat: kartais šaukštelį uogienės įmaišau į jogurtą ar avižinę košę – gaivumas išlieka, o skonis primena vaikystę.
