Agrastai man visada buvo kiek nepelnytai pamirštos uogos. Visi bėga prie braškių, aviečių ar vyšnių, o agrastai lieka tyliai krūme. Bet vos tik pabandžiau virti iš jų smaragdinę uogienę su mėtų gaiva, supratau – štai kur slypi tikras vasaros perlas. Ši uogienė ne tik graži savo skaidria, žalsva spalva, bet ir tokia gaivi, kad ją norisi valgyti vieną šaukštelį po kito.
Kai užsimerki ir paragauji, pirmiausia pajunti malonią agrastų rūgštelę, o iš paskos ateina švelnus mėtų šnabždesys. Atrodo, lyg kartu gertum gaivų vasaros kokteilį, tik stiklainyje.
Ko reikės?
- 1 kg agrastų (geriausia šiek tiek neprinokusių, kad spalva būtų sodresnė)
- 800 g cukraus
- 2–3 šviežios mėtų šakelės
- 100 ml vandens (jei agrastai labai kieti ir sunkiai leidžia sultis)
Kaip verdama ši ypatinga uogienė?
Agrastus pirmiausia išrūšiuoju – imu tik gražius, sveikus, dar neprinokusius iki galo, kad spalva būtų sodriausia. Kruopščiai nuplaunu, nuskabau kotelius ir žiedelius. Čia reikia kantrybės, bet patikėkite – verta.
Tada sutrinu dalį uogų – taip uogienė įgauna vientisą pagrindą, bet kartu palieku ir visų uogų, kad burnoje būtų malonus „perlų“ pojūtis. Į puodą dedu agrastus, užpilu cukrumi (maždaug kilogramui agrastų – 800 g cukraus). Palaikau kelias valandas, kad išsiskirtų sultys.
Kai pradedu virti, iškart įdedu kelias šviežias mėtų šakeles. Bet čia labai svarbu – mėtų nepadauginti. Jei paliksiu ilgiau, uogienė bus kartoka. Todėl mėtų šakeles išimu maždaug po 5–7 minučių virimo. Skonio užtenka, kvapas išlieka, o spalva nesikeičia.
Verdant nugriebiu putas ir maišau, kol sutirštėja. Paprastai užtenka 20–25 minučių. Jei noriu tirštesnės, verdu truputį ilgiau. Karštą uogienę supilstau į sterilizuotus stiklainius ir sandariai užsuku.
Kodėl ši uogienė vadinama vasaros desertų karaliene?
Visų pirma – dėl skonio. Ji kitokia nei visos kitos uogienės: ne vien saldi, ne vien rūgšti, o turinti gaivų, elegantišką poskonį. Tokia uogienė tinka ne tik prie arbatos, bet ir kaip priedas desertams – ant ledų, varškės apkepo ar net pyragų įdarui.
Antra – dėl išvaizdos. Skaidriai žalsva, lyg stikle sušvytėjusi smaragdinė spalva, atrodo tiesiog prabangiai. Kiekvieną kartą, kai atidarau stiklainį žiemą, atrodo, kad vasara sugrįžta tiesiai į virtuvę.
Ir trečia – dėl išskirtinumo. Agrastų uogienė pati savaime nėra dažnas pasirinkimas, o su mėtomis ji tampa visiškai unikali. Kai padovanojau stiklainį draugei, ji sakė, kad dar niekada nebuvo ragavusi tokio skonio – ir iš karto paprašė recepto.
