Niekada negalvojau, kad agrastai ir apelsinai gali taip puikiai draugauti viename stiklainyje. Agrastai man visada asocijavosi su vaikyste – močiutės sode krūmuose sunokę žali ir rožiniai rutuliukai, kuriuos skindavome su kibirėliais. Uogienė iš jų būdavo skani, bet, tiesą pasakius, gana paprasta ir rūgštoka.
O tada vieną vasarą pabandžiau įdėti apelsinų. Rezultatas buvo toks, kad šį derinį dabar vadinu „netikėtu duetu“ – uogienė įgavo subtilaus saldumo, švelnaus citrusinio kvapo, ir net mano vaikai, kurie agrastus paprastai apeidavo ratu, dabar prašo dar.
Kaip virti agrastų uogienę su apelsinais?
Agrastus pirmiausia kruopščiai nuplaunu, nuskabau kotelius ir žiedelius. Man patinka rinktis šiek tiek neprinokusius – jie turi daugiau rūgštelės, kuri suteikia uogienei gaivumo. Apelsinus nulupu, pašalinu baltąją dalį, nes ji kartoka, o skilteles supjaustau smulkiau. Jei norisi intensyvesnio skonio – galima naudoti ir tarkuotą apelsino žievelę, bet tik nedidelį kiekį.
Viską sudedu į puodą: agrastus, apelsinus, cukrų. Proporcijas dažniausiai renkuosi „iš akies“, bet klasikinis variantas yra maždaug kilogramas agrastų, du vidutiniai apelsinai ir apie 800 g cukraus. Užkaičiu, lėtai maišau, ir leidžiu viskam užvirti.
Labiausiai mėgstu tą akimirką, kai uogienė pradeda burbuliuoti – visas namas prisipildo tokio aromato, kad net kaimynė kartą atėjo paklausti: „ką čia verdu tokio gardaus?“ Verdant vis nugriebiu putas, kad uogienė būtų skaidri. Paprastai pakanka virti apie 20–25 minutes, kol sutirštėja.
Karštą uogienę supilstau į iškaitintus stiklainius, užsuku ir palieku atvėsti. Kai kurie rekomenduoja apversti stiklainius dangteliais žemyn, bet aš dažniausiai tiesiog apdengiu rankšluosčiu ir leidžiu lėtai ataušti.
Kodėl verta išbandyti būtent šį receptą?
Agrastai turi natūralios rūgštelės, kuri kartais būna per stipri. Apelsinai ją subalansuoja, suteikdami saldumo ir kvapo. Rezultatas – nebe „paprasta agrastų uogienė“, o tikra skonio staigmena. Ji puikiai tinka ne tik prie arbatos žiemą, bet ir kaip padažas prie varškės apkepo, blynų ar net sūrio lėkštės.
Ir dar vienas pliusas – tokia uogienė atrodo gražiai: gelsvai oranžinė spalva su žalsvais agrastų akcentais.
Ką daryti, jei agrastai labai rūgštūs?
Man pasitaikė vieni metai, kai agrastai buvo tiesiog rūgštynės – įprastai dedamas cukraus kiekis visiškai nepadėjo. Tokiu atveju galima įdėti daugiau apelsinų arba papildomai bananą. Bananai suteikia natūralaus saldumo ir tirštumo, bet neiškreipia skonio.
Kaip išgauti tirštesnę konsistenciją?
Jeigu mėgstate tokio tipo uogienes, kurios beveik nesubėga nuo šaukšto, yra keli būdai:
- virkite ilgiau ant mažesnės ugnies, vis pamaišydami;
- galima įdėti šiek tiek obuolių – jie turi daug natūralios pektino, kuris sutirština uogienę;
- arba naudoti cukrų su pektinu (tokį dabar nesunku rasti parduotuvėse).
Aš pati dažniausiai pasitelkiu obuolius, nes taip gaunasi ir natūraliau, ir pigiau.
Kaip išlaikyti gražią spalvą?
Agrastai kartais linkę paruduoti verdant. Pastebėjau, kad padeda du dalykai:
- uogas užpilti cukrumi ir palaikyti bent porą valandų prieš verdant,
- virti ne per ilgai, tik tiek, kol uogienė sutirštėja.
Taip uogienė išlieka skaidri ir švytinti.
Ar reikia sterilizuoti stiklainius?
Būtinai. Niekada nerizikuoju supilti karštos uogienės į neparuoštus stiklainius. Juos visada išplaunu, tada 10 minučių pašildau orkaitėje. Dangtelius užpilu verdančiu vandeniu. Tokiu būdu stiklainiai stovės visą žiemą be jokios baimės, kad uogienė suges.
Ką daryti su likusiais apelsinų žievelės gabaliukais?
Jei labai norisi, dalį galima supjaustyti plonais siūleliais ir įdėti į uogienę – gausis lengvas karamelizuotos žievelės skonis. Bet tikrai nedaug, nes kitaip uogienė bus kartoka.
Tokie paprasti triukai leidžia agrastų uogienę su apelsinais paversti tikrai ypatinga. Ir, žinote, kas smagiausia? Kiekvienais metais ji gaunasi vis truputį kitokia – priklausomai nuo uogų ir mano nuotaikos virtuvėje.
