Agurkų purškimas boru: kada ir kaip tai atlikti? Mano praktika ir rekomendacijos

Kai pirmą kartą pradėjau rimčiau gilintis į agurkų trąšų subtilybes, boras atrodė kaip dar vienas „mikroelementas iš lentelės“, kurio pakanka šiek tiek dirvožemyje – ir viskas bus gerai. Tačiau vienais metais, kai šiltnamyje ėmė kristi žiedai, o vaisiai buvo tarsi tuščiaviduriai, nesugebėjau suprasti, kas vyksta. Derliaus buvo mažiau nei įprastai, nors tręšta, laistyta ir prižiūrėta buvo kaip visada.

Pasikonsultavus su agronomu ir paskaičius daugiau literatūros, paaiškėjo, kad viskas rodo į boro trūkumą. Ir tik tuomet supratau, kiek iš tikrųjų boras svarbus žydėjimui, apdulkinimui ir vaisiaus formavimuisi. Tais metais pirmą kartą purškiau boru. Rezultatas mane nustebino – per savaitę augalai atsigavo, žiedai nustojo kristi, o vaisiai pradėjo formuotis tolygiai. Nuo to laiko boras – viena iš būtinų priemonių mano šiltnamio priežiūros kalendoriuje.

Kodėl agurkams reikia boro?

Jeigu reiktų išskirti vieną mikroelementą, kuris dažnai ignoruojamas, bet kurio trūkumas sukelia rimtų problemų agurkams – tai būtų boras. Daug metų pats apie jį negalvojau – tręšdavau kompleksinėmis trąšomis, naudodavau perpuvusį mėšlą, ir maniau, kad viskas yra. Tačiau, kaip parodė praktika, boro trūkumas atsiskleidžia lėtai, bet kai atsiskleidžia – pasekmės aiškiai matomos.

Boras dalyvauja ląstelių formavime ir augalo augimo reguliavime. Be jo augalas nesugeba tinkamai formuoti žiedų, vaisių, net šaknų sistemos. Daugeliui atrodo, kad boras – tai tiesiog „papildas“, bet iš tiesų tai mikroelementas, kuris tiesiogiai dalyvauja:

• žiedpumpurių formavime,
• žiedadulkių gyvybingumo palaikyme,
• vaisių mezgimo procese,
• ląstelių sienelių stiprinime,
• cukrų judėjime augalo viduje.

Agurkuose tai ypač svarbu, nes jie greitai augantys, didelę biomasę turintys augalai, kuriems kiekvienas augimo etapas reikalauja subalansuotos mitybos. Jeigu boras nepatenka į sistemą – augalas vis tiek auga, bet ima daryti klaidas: žiedai tampa sterilūs, vaisiai susiformuoja trumpi, neproporcingi, atsiranda vidinių ertmių.

Boras – tai „mezgimo katalizatorius“

Vienas svarbiausių dalykų, kurį supratau – be boro augalas gali žydėti, bet neužmegzti vaisiaus. Tai reiškia, kad išoriškai viskas atrodo gerai – lapai žali, žiedai gausūs, bet praeina savaitė, ir žiedas tiesiog nukrenta, nepalikdamas nieko. Tokia situacija dažnai painiojama su nepakankamu apdulkinimu, bet tikrasis kaltininkas – mikroelementų disbalansas, ypač boro trūkumas.

Šiltnamyje boras reikalingas dar labiau nei lauke, nes ribota dirvožemio talpa, ribotas šaknų plotas ir intensyvus augimas greitai išnaudoja mikroelementų atsargas. Net jei pavasarį dirva buvo patręšta, vasaros viduryje boras gali jau būti išsemtas. Aš pats tai pastebėjau ties 5–6 savaite po pasodinimo, kai viskas atrodė idealu – bet staiga prasidėjo žiedų kritimas.

Svarbus ne tik buvimas, bet ir prieinamumas

Kartais boro dirvoje yra, bet jis augalui neprieinamas – ypač, jei pH aukštas (šarminė dirva), jei dirvožemis sausas, arba jei trąšos naudojamos netinkamu metu. Todėl folio purškimas (per lapus) tampa patikimiausiu būdu užtikrinti, kad boras pasieks ten, kur reikia – tiesiai į lapų ląsteles, ten, kur vyksta aktyviausi procesai.

Kaip atpažinti boro trūkumą agurkuose?

Boro trūkumas yra viena tų problemų, kurios neišlenda iškart, kaip, pavyzdžiui, azoto trūkumas (kai lapai pagelsta) ar kalcio trūkumas (kai vaisius pradeda pūti). Boro stoka atsiskleidžia per subtilius, bet labai svarbius procesus – žiedų kokybę, vaisių mezgimą, šaknų būklę. Aš pats iš pradžių nesupratau, kad tai boras – kol nepradėjau lyginti skirtingų lysvių ir neatradau aiškių pasikartojančių ženklų.

Vizualūs požymiai, kurie rodo boro trūkumą:

– Žiedai krenta dar net neužmezgę vaisiaus. Atrodo sveiki, ryškūs, bet po dienos–dviejų nukrenta. Tai dažniausias signalas, kad augalui trūksta mikroelementų, ypač boro.
– Vaisiai susiformuoja deformuoti, smailėjantys, tarsi „susitraukę“ viename gale. Kartais jie būna šiek tiek išlenkti arba su užsmaugtu kakliuku.
– Agurkai tampa tuščiaviduriai, ypač kai greitai paauga – iš išorės jie dideli, bet perpjovus matosi tuštuma centre.
– Šoninių ūglių augimas sulėtėja. Augalas tarsi stovi vietoje – neauga nauji žiedai, ūgliai smulkūs, gležni.
– Šaknų sistema skursta – augalas lengvai išsipeša, šaknys smulkios, be šakotumo.

Skirtumai tarp šiltnaminių ir lauko agurkų

Šiltnamyje trūkumas pasireiškia dažniau ir greičiau, nes ten augimo tempas intensyvesnis, o dirva dažnai „pernaudojama“ be poilsio. Lauke agurkai paprastai augina ilgesnę šaknų sistemą, todėl borą semia iš gilesnių sluoksnių, bet jei vasara sausa – trūkumas išryškėja net ir lauke.

Be to, šiltnamyje boro trūkumą dažnai painioja su nepakankamu apdulkinimu – bet jeigu augalas jau buvo apdulkintas, o žiedas vis tiek nukrito, problema – fiziologinė, o ne biologinė.

Kada simptomai pasirodo labiausiai?

Pastebėjau, kad aiškiausi trūkumo požymiai išlenda:

• Ties žydėjimo pradžia, kai augalas pereina iš vegetacijos į reprodukcinę stadiją.
• Per karštas ir sausas savaites, kai boras augalui tampa sunkiai pasiekiamas.
• Po intensyvaus azotinių trąšų naudojimo, kurios išbalansuoja mikroelementų pusiausvyrą.

Asmeninė praktika: skirtingų metų palyginimas

2021 m. vasarą boro nenaudojau – augalai šiltnamyje žydėjo, bet vaisiai buvo smulkūs, nevienodo dydžio, o žiedai masiškai krito. Tuo tarpu 2022 m. panaudojau profilaktinį purškimą „Boroplus“ tirpalu prieš pat žydėjimą. Rezultatas – žiedų kritimas sumažėjo daugiau nei per pusę, vaisiai formavosi tolygiai, o augalai išlaikė intensyvų augimą net per karščius.

Kada geriausia purkšti boru?

Jeigu nori, kad boro purškimas būtų ne šiaip papildas „dėl visa ko“, o reali priemonė prieš žiedų kritimą ir silpną mezgimą – labai svarbu jį taikyti laiku. Purškimo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kada ir kaip tai atliksi. Per vėlai – poveikio gali visai nesulaukti. Per anksti – boras tiesiog neišnaudos viso savo potencialo, nes augalas dar jo nereikalaus.

Optimali vegetacijos fazė – prieš žydėjimą arba jo pradžioje

Iš savo praktikos galiu pasakyti – geriausias metas pirmam purškimui yra likus kelioms dienoms iki žydėjimo pradžios. Tai momentas, kai:

• formuojasi žiedpumpuriai,
• pradeda aktyviai dalintis žiedinių audinių ląstelės,
• augalas patiria didelį mikroelementų poreikį.

Šiuo metu boras padeda užtikrinti gyvybingą žiedadulkių susidarymą, geresnį mezgimą, stipresnes ląstelių sieneles, todėl žiedas tampa atsparesnis nukritimui, o vaisius – geresnės formos.

Antras purškimas – žydėjimo įkarštyje arba vaisių mezgimo pradžioje

Jeigu matai, kad žydėjimas gausus, bet dalis žiedų vis tiek krenta arba mezgasi silpnai – po 7–10 dienų nuo pirmo purškimo galima pakartoti procedūrą. Tai padeda „užtvirtinti“ poveikį ir palaikyti optimalią boro koncentraciją aktyviausio augimo fazėje.

Šiltnamyje dažniausiai darau 2 purškimus per sezoną: vieną prieš žydėjimą, antrą – kai užmezgama pirmoji banga vaisių. Lauko agurkams dažniausiai užtenka vieno, bet jei vasara sausa – tenka pakartoti.

Kokios turi būti oro sąlygos?

Purškiant boru, labai svarbu, kad:

• nebūtų kaitros – aukštesnė nei +25 °C temperatūra gali sukelti lapų nudegimus net ir esant normaliam tirpalui;
• nebūtų lietaus per artimiausias 6 valandas, nes boras įsisavinamas per lapo paviršių, o ne iškart;
• oras būtų ramus, be stipraus vėjo – kad tirpalas liktų ant lapų, o ne nupūstų.

Idealiausias laikas – ryte nuo 6 iki 9 val. arba vakare po 18 val., kai saulė nebedegina, o augalas ramus. Aš dažniausiai purškiu vakarais – tada lapas nebėra įkaistęs, drėgmė išlieka ilgiau, o ryte jau matyti, kaip tirpalas „suėjęs“ į lapų paviršių.

Kaip dažnai purkšti – ar vieno karto pakanka?

Jeigu agurkai auga derlingame dirvožemyje, o vegetacija klostosi sklandžiai – profilaktinio vienkartinio purškimo gali pakakti visam sezonui. Tačiau jei:

• pastebi žiedų kritimą,
• dirva skurdi arba pakelta,
• buvo naudotos daug azoto turinčios trąšos,
  – tada verta purkšti 2 ar net 3 kartus, bet su 7–10 dienų pertrauka.

Per dažnas purškimas nėra naudingas – boras sunkiai išsiskiria iš augalo, todėl perdozavus gali atsirasti lapų pakraščio nudegimai ar net augimo sulėtėjimas.

Kokią boro trąšą rinktis agurkams?

Kai pradedi ieškoti, kokia boro trąša tinkamiausia agurkams, supranti, kad pasirinkimas – ne toks ir mažas. Yra įvairių formų: skystos, miltelinės, chelatizuotos, su papildomais mikroelementais arba be jų. Svarbiausia – žinoti, kokia forma geriausiai įsisavinama per lapus, ir kokia tinka būtent tavo auginimo sąlygoms.

Skystos boro trąšos – greičiausias efektas per lapus

Šias dažniausiai naudoju purškimui per lapus – jų formulė sukurta taip, kad boras kuo greičiau įsiskverbtų į ląsteles ir būtų panaudotas žydėjimui bei vaisių mezgimui.

• Boroplus – viena dažniausiai naudojamų ir Lietuvoje plačiai prieinamų skystų trąšų. Joje yra apie 11% boro, paprasta naudoti: 10–20 ml į 10 litrų vandens. Naudoju prieš žydėjimą ir antrą kartą mezgimo pradžioje.
• Boramin Ca – skystas boras kartu su kalciu. Naudingas tada, kai nori spręsti dvi problemas vienu metu: žiedų kritimą ir vaisių trūkinėjimą. Agurkams gerai veikia, bet reikalauja atidaus dozavimo.
• Nutrifol B – lengvas koncentratas su boro chelatais, ypač greitai veikiantis. Patogu, kai reikia „greitos pagalbos“ augalui.

Miltelinės trąšos – ekonomiškos ir universalios

Miltelių pavidalo boro trąšos dažnai būna pigesnės, tinka ne tik purškimui, bet ir dirvos papildymui prieš sezoną arba sodinant. Tačiau jų tirpinimas reikalauja daugiau atidumo, nes neteisingai paruoštas tirpalas gali nudeginti lapus.

• Solubor DF – klasikinė, patikima miltelių forma, dažniausiai naudojama purškimui. Tirpsta gana greitai, sudėtyje apie 20% boro. Dozė: 5–10 g / 10 l vandens.
• Etibor 48 – taip pat milteliai, bet tirpsta šiek tiek lėčiau. Rekomenduoju naudoti tik tiems, kurie turi patirties su tiksliais tirpalais.
• Borax (natrio tetraboratas) – senoviška forma, bet mažiau tinkama purškimui, nes boras įsisavinamas prasčiau nei iš naujesnių junginių.

Chelatizuotos formos – stabiliausios ir saugiausios

Chelatinės formos boro trąšos, ypač su EDTA arba kitais keliančiais pH stabilumą junginiais, yra mažiau pavojingos nudegimams ir ilgiau išlieka aktyvios ant lapų paviršiaus. Tokios trąšos dažnai naudojamos profesionaliuose šiltnamiuose.

• Speedfol Boron EDTA – efektyvi ir saugi chelatinėje formoje. Tinka ir šiltnamyje, ir lauke, mažina boro išgaravimo riziką karštomis dienomis.
• YaraVita Rexolin B – brangesnis, bet itin stabilus produktas su lėtesniu išplovimu, tinka ekologinėse sistemose.
• Wuxal Boron – skystas, bet su švelniu chelatizatoriumi, geras pasirinkimas mišiniams su kitais mikroelementais.

Ką naudoti ekologiniame ūkyje?

Jei augini pagal ekologinius principus, reikia ieškoti borinių trąšų, kurios atitinka ES ekologinio ūkininkavimo reikalavimus. Tokių nėra daug, bet jos egzistuoja.

Agrichem Bor Organic – registruota ekologinei gamybai, skystos formos, tinka lapų purškimui.
Solufeed Boron 150 EC – atitinka ekologinių trąšų reglamentą, dažnai naudojama Didžiojoje Britanijoje, bet jau atsiranda ir Lietuvoje.

Kurias naudoti kur – pagal auginimo vietą:

• Šiltnamyje: rinkis skystas trąšas arba chelatizuotas formas – jos greičiau veikia ir lengviau kontroliuojamos.
• Lauke: galima naudoti miltelines formas ar net šiek tiek boru praturtintą granuliuotą kompleksinę trąšą – poveikis ilgalaikis.
• Ekologiniuose ūkiuose: naudoti tik sertifikuotus preparatus ir nieko nemaišyti su pesticidais.

Kaip teisingai purkšti agurkus boru?

Purškimas boru – tai viena tų procedūrų, kur sėkmė priklauso ne tik nuo to, ką purški, bet ir nuo to, kaip tai atlieki. Aš pats esu susidūręs su situacijomis, kai pasirinkta gera trąša, bet per stiprus tirpalas nudegino lapus, o netinkamas oras sugadino visą efektą. Todėl šitam žingsniui skiriu tiek pat dėmesio, kiek ir visam tręšimo kalendoriui.

Kiek boro pilti į vandenį? – rekomenduojamos normos

Dozė priklauso nuo naudojamos trąšos formos, tačiau bendros gairės yra tokios:

– Skystos trąšos (pvz., „Boroplus“, „Boramin Ca“) – 10–20 ml / 10 litrų vandens. Jei augalai dar maži – pakanka 10 ml. Jeigu jau pilnai sužydėję – galima 15–20 ml.
– Miltelinės trąšos (pvz., „Solubor DF“) – 5–10 g / 10 litrų vandens. Niekada neviršiju 10 g, net jeigu žydėjimas intensyvus.
– Chelatinės formos – pagal gamintojo rekomendacijas. Dažnai užtenka 1–1,5 g / 1 litrui vandens dėl geresnio įsisavinimo.

Kaip paruošti darbinį tirpalą? – žingsnis po žingsnio

1. Pirmiausia pasveriu tikslų reikiamą kiekį trąšos. Jei tai milteliai – ją suberiu į nedidelį kiekį šilto (ne karšto!) vandens, kad ištirptų be gumulų.
2. Supilu koncentratą į purkštuvo baką, kuriame jau yra apie pusę kiekio vandens. Tai padeda išvengti putojimo.
3. Užpildau likusį vandens kiekį iki pilno 10 litrų tūrio. Išmaišau arba pakratydamas purkštuvą, arba maišymo lazdele.
4. Purškiu tą pačią dieną – boro tirpalai nėra ilgalaikiai, todėl niekada nelaikau jų kitai dienai.

Kada geriausias laikas purškimui?

– Rytas (6–9 val.) arba vakaras (18–21 val.) – tai metas, kai augalas nėra streso būsenoje, lapai neįkaitę, garavimas lėtas.
– Niekada nepurškiu per pietų kaitrą – net ir silpnas tirpalas gali nudeginti lapų kraštus.
– Jeigu vakare purškiu ir matau, kad naktį bus lietaus – atidedu procedūrą. Boro įsisavinimui reikia bent 4–6 valandų sausos aplinkos.

Ką daryti po purškimo?

Paprastai augalus palieku ramybėje – nepurškiu niekuo kitu bent 2–3 dienas. Tai leidžia borui įsigerti ir nepradėti sąveikos su kitomis medžiagomis. Jei po kelių dienų pastebiu pagerėjimą – vadinasi, poveikis pasiekė tikslą. Jeigu ne – kartoju purškimą tik po savaitės.

Su kuo galima maišyti borą, o su kuo – griežtai ne?

Galima maišyti:

• Su makroelementais (pvz., azotu arba kalciu) – bet tik jei tai skystos formos ir išbandytos gamintojo.
• Su mikroelementų mišiniu (Fe, Mn, Zn), jei jie suderinami pagal pH.
• Su aminorūgštimis ar bioaktyvatoriais – padeda pagerinti įsisavinimą.

Negalima maišyti:

• Su fosforo turinčiais trąšų koncentratais – dėl cheminės reakcijos gali susidaryti netirpios druskos.
• Su pesticidais, turinčiais sieros ar vario, ypač karštomis dienomis – didelė lapų nudegimų rizika.
• Su pH aukštinančiomis priemonėmis – boras tampa neaktyvus šarminėje terpėje.

Asmeninė patirtis: koks buvo rezultatas po boro purškimo

Purškimo boru poveikį pastebėjau ne iš karto, bet kai jis pasimatė – buvo labai aišku, kad tai veikia. Ypač aiškiai tai išryškėjo tais metais, kai turėjau galimybę lyginti dvi skirtingas lysves – vieną purkštą boru prieš žydėjimą, o kitą paliktą be jokio mikroelementų papildymo. Abu atvejai vyko toje pačioje šiltnamio pusėje, su tais pačiais laistymo ir tręšimo įpročiais.

Poveikis žiedams – mažiau kritimo, daugiau užsimezgusių vaisių

Pirmas dalykas, kuris pasimatė po boro purškimo – žiedų kritimas sustojo. Prieš tai, kai boras nebuvo naudotas, dalis žiedų tiesiog išdžiūdavo ir nukrisdavo, net nespėjus jiems pilnai išsiskleisti. Po purškimo situacija pasikeitė: iš 10 žiedų likdavo 8–9, kurie per savaitę suformuodavo užuomazgas.

Labiausiai skirtumas pasimatė šiltnaminėje veislėje „Adam F1“ – be boro dalis žiedų buvo tušti, o su boru augalas išlaikė didelį žiedų kiekį ir jie beveik visi užsimezgė.

Vaisių forma – lygesni, be išlinkimų ir tuščių vidurių

Antras pastebėjimas – vaisiai tapo vienodesni, be deformacijų ir tuštumų. Anksčiau pasitaikydavo agurkų, kurių vienas galas siauresnis arba net smailas, o perpjovus – centre beveik tuščia. Tokie vaisiai dažnai pasirodydavo vasaros viduryje, kai augalai jau būdavo įsibėgėję.

Po boro purškimo vaisiai ėmė formuotis proporcingai, su pilnu minkštimu ir taisyklingu storiu. Netgi vaisiaus spalva pasidarė sodresnė, o oda – vienodesnė. Ypač gerai šis efektas pasimatė veislėse „Pasalimo F1“ ir „Dirigent“.

Derlius – didesnis ne tik kiekybiškai, bet ir stabilesnis per laiką

Dar viena svarbi detalė – purkštoje lysvėje derlius buvo ne tik didesnis, bet ir tolygesnis. Ne taip svyravo tarp bangų. Jei be boro augalai vieną savaitę suformuodavo daug agurkų, o kitą – beveik nieko, tai po purškimo boru augimas ir vaisių mezgimas buvo stabilesnis bent tris savaites iš eilės.

Skaičiavau:

• Nepurkštoje zonoje per 3 savaites nuskyniau apie 6,5 kg agurkų iš vieno augalo.
• Purkštoje zonoje – virš 8 kg. Be to, net ir paskutiniai agurkai buvo taisyklingi, be smaugimų, su geru skoniu.

Kiek laiko reikia laukti poveikio?

Poveikis pasimatė maždaug po 5–7 dienų nuo purškimo. Iš pradžių žiedų buvo tiek pat, bet per savaitę jų kritimas akivaizdžiai sumažėjo. Po 10 dienų jau matėsi stambesni užuomazgų mazgeliai, o dar po savaitės – pilnaviduriai vaisiai.

Pastaba iš praktikos:
Jeigu po 10 dienų nuo purškimo jokio efekto nesimato – verta tikrinti, ar:

• trąša nebuvo per sena ar netinkamai laikyta,
• purkšta tinkamu metu (ne per karščius),
• maišyta su kitomis medžiagomis, kurios galėjo neutralizuoti borą.

Dažniausios klaidos purškiant boru

Nors purškimas boru atrodo paprasta procedūra, praktikoje dažnai matau, kaip net nedideli netikslumai sugadina visą rezultatą: augalas nesureaguoja, žiedai vis tiek krenta, o kartais net atsiranda lapų nudegimai. Dauguma šių klaidų – iš skubėjimo arba per didelio noro „pagerinti per jėgą“. O kartais – tiesiog iš nežinojimo.

1. Per didelė koncentracija – lapų nudegimai

Tai bene pavojingiausia klaida. Neretai daržininkai galvoja: „jeigu rekomenduojama 10 g, tai 15 g bus dar geriau“. Bet su boru šita logika neveikia. Jis yra mikroelementas, ir perteklinė dozė veikia toksiškai. Lapų pakraščiai ima džiūti, formuojasi rudos dėmės, o augalo augimas sulėtėja.

Ką pastebėjau praktikoje – net +2 g virš normos gali pridaryti žalos, ypač karštą dieną arba jeigu augalai silpnesni. Todėl visada sveriu tiksliai, niekada „iš akies“.

2. Purškimas per karštį arba tiesiai į saulę

Boro tirpalas, nors ir lengvas, gali sukurti mikrodegimo efektą, jei purškiamas tiesiai ant įkaitusių lapų. Ypač jei tai vyksta pietų metu, kai temperatūra viršija +26–28 °C. Tokiu atveju net ir rekomenduota dozė gali sukelti tamsias dėmes ant lapų.

Teisinga taktika – purkšti anksti ryte arba vėlai vakare, kai lapų paviršius vėsus, o garavimas lėtas.

3. Maišymas su netinkamomis medžiagomis

Kartais, norėdami sutaupyti laiką, daržininkai borą sumaišo su kitomis trąšomis ar net pesticidais. Problema ta, kad boras sąveikauja su fosforu, kaliu, variu, siera ir kai kuriais pesticidais, todėl gali:

• susidaryti netirpios nuosėdos (purkštuvas užsikemša),
• neutralizuoti boro aktyvumą,
• sukelti fitotoksinį poveikį (lapų pažeidimus).

Visada skaitau instrukcijas, ar produktas suderinamas su mikroelementais, ypač jei tai cheminės priemonės.

4. Purškimas per dažnai arba per vėlai

Pernelyg dažnas purškimas boru neturi papildomo efekto – priešingai, per didelė boro sankaupa gali slopinti kitų mikroelementų pasisavinimą. Kai kurie bando purkšti kas savaitę visą žydėjimo laikotarpį – tai tik išbalansuoja visą sistemą.

Kita klaida – purkšti tik tada, kai žiedai jau krenta masiškai. Tuo metu padėti jau sunku – žala padaryta, o efektas bus tik kitoje vaisių bangoje. Todėl borą visada naudoju profilaktiškai – ne tada, kai jau problema, bet kai jos dar tik gali atsirasti.

5. Netinkamos trąšos arba pasibaigusio galiojimo produktai

Dar viena nepastebima, bet svarbi problema – naudojamos pigios, mažai žinomos trąšos, kurių kokybė neaiški. Boro kiekis gali būti netikslus, ar net būti prastos tirpumo formos (ypač su milteliais). Be to, kai kurie laikomi netinkamomis sąlygomis (drėgnose patalpose, ant saulės), praranda veiksmingumą.

Visada renkuosi žinomų gamintojų preparatus ir atkreipiu dėmesį į tai, ar produktas dar galiojantis. Net vieneri metai pasibaigusio termino gali reikšti, kad tirpalas nebebus aktyvus.

DUK