Agrastai mano darže niekada nebuvo „pirmūnai“. Jie visada augo kažkur pakrašty – nei labai prižiūrimi, nei lepinti. Bet užtat kasmet duoda derlių kaip iš pykčio – neiškasi, neišrausi. Ir kai braškės jau nuvalgytos, o avietės dar tik mezgasi, agrastai stovi tvirti, sunokę ir laukiantys savo eilės.
Iš jų verdu paprastą, bet tikrai gardžią uogienę, kuri manęs dar nė karto nenuvylė. Ji švelniai rūgštoka, natūrali, ir svarbiausia – nepervirta. Sužinojau per laiką, kad virimo trukmė čia viską lemia: per ilgai – bus tiršta košė, per trumpai – nei išsilaikys, nei sutirštės.
Šiandien pasidalinsiu būtent tuo variantu, kurį verdu pati kasmet – tiek šeimai, tiek dovanoms. Ir visada grįžta klausimas: „kiek tiksliai reikia virti, kad agrastai išliktų skanūs, o uogienė būtų tokia, kaip reikia?“ Štai atsakau.
Ką naudoju:
- 1 kg agrastų (tinka tiek žali, tiek rausvi – svarbu, kad būtų prinokę ir sveiki)
- 700–800 g cukraus (jei mėgstat saldžiau – iki 1 kg)
- 100 ml vandens
- 1 valgomasis šaukštas citrinos sulčių (arba keli gabaliukai citrinos su žievele – natūraliam konservavimui)
Kaip verdu – žingsnis po žingsnio
1. Pasiruošimas
Agrastus nuplaunu, nuskabau kotelius ir žiedelius – šitas darbas lėtas, bet būtinas. Jei turiu pagalbininkų – duodu jiems saujelę ir pasodinusi šalia kalbu apie vasarą.
2. Pirmas kaitinimas
Į puodą supilu vandenį, suberiu agrastus ir pašildau, kol jie pradeda trūkinėti. Užtenka 5–7 minučių ant vidutinės ugnies – tik tiek, kad suminkštėtų, bet dar išlaikytų formą.
3. Cukrus
Kai uogos šiek tiek atvėsta, suberiu cukrų ir vėl užkaičiu. Išmaišau, kad visi kristalai ištirptų. Dabar jau svarbu – nuolat stebėti. Uogienė neturi stipriai burbuliuoti – tik lengvai virti.
4. Kiek virti?
Kai cukrus ištirpsta, verdu dar apie 15 minučių, vis nugriebdama putas. Po šio laiko įpilu citrinos sulčių ir verdu dar 5–7 minutes. Viskas – 20–22 minutės virimo nuo cukraus subėrimo yra pakankamas laikas, kad uogienė susistandėtų, bet neištižtų kaip drebučiai.
5. Į stiklainius
Kol viskas karšta, išpilstau į iškaitintus stiklainius. Užsuku, apverčiu ir palieku po rankšluosčiu, kol ataušta.
Su kuo patiekiu?
Šita uogienė man labiausiai patinka su šviežios varškės blynais, su balta duona arba paprasčiausiai – su šaukšteliu prie puodelio arbatos. Ji neturi „pervirto“ kvapo, kaip kai kurios kitos – išlieka tikras uogos skonis, gaivumas.
Kai kurie stiklainiai išstovi iki Kalėdų, bet būna ir tokių, kuriuos pravėrus lieka tik kvapas – taip greitai dingsta.
Patarimai iš mano virtuvės
- Jei agrastai labai rūgštūs – naudok rudą cukrų. Jis duoda sodresnį poskonį.
- Jei nori greitesnės versijos – galima agrastus sumalti blenderiu, bet aš visada palieku bent pusę sveikų – tada jaučiasi tekstūra.
- Vieną partiją pernai viriau su vanile – skonis išėjo labai švelnus, tarsi agrastai su sviestu. Bet čia jau saldesniam skoniui.
Ši uogienė – ne iš tų, kurios prašosi blizgių etikečių. Ji paprasta, bet kai ją valgai, jauti, kad čia – tikros vasaros darbas. Rūgštelė, saldumas ir tik agrastams būdingas charakteris. Ir man to užtenka.
