Ilgą laiką buvau labai skeptiškas natūralių trąšų atžvilgiu. Atrodė, kad jei kažkas pagaminta ne gamykloje, o kieme, tai jau nebus nei efektyvu, nei tikra. Cheminės trąšos buvo tarsi saugumo garantas – žinai, kad įberi, palaistai, ir augalas gauna viską, ko reikia. Bet metams bėgant pastebėjau keistą tendenciją: kuo daugiau tręšiu, tuo silpnesni tampa augalai. Vienais metais agurkai bujoja iki stogo, bet vaisių – vos keli. Kitais – pradeda derėti, bet lapai gelsta nuo liepos vidurio. Tarsi kažkas išbalansuota. Tada pradėjau domėtis, kur slypi esmė, ir vis dažniau akis užkliūdavo už vieno seno, bet giliai pamiršto žodžio – dilgėlės.
Prisiminiau, kaip vaikystėje močiutė, tvarkydama daržą, niekada nepuldavo pirmiausia rauti dilgėlių. Priešingai – rinkdavo jas į kibirus, pildavo vandens, ir palikdavo kur šone dvokti. Tada paslaptingai laistydavo kažkokius kampus darže, sakydama, kad čia „užsukti jėgą“. Man tai buvo tarsi burtai. Ir tik dabar, pačiam įsigilinus, supratau, kad šitie „burtai“ turi labai aiškų biologinį pagrindą.
Nusprendžiau pabandyti pats. Pirmiausia iš smalsumo – kad pamatyčiau, ar tikrai veikia. Surinkau dilgėlių, užpyliau vandeniu, ir laukiau. Jau po savaitės kvapas tapo toks stiprus, kad net abejojau, ar nenuodiju savo agurkų. Bet tuo pačiu jaučiau, kad vyksta kažkas gyvo, tikro, tokio, kas nepaklūsta buteliukų etiketėms. Kai pirmą kartą nupyliau agurkus tuo „eliksyru“, nežinojau, ko tikėtis. Bet rezultatai pranoko lūkesčius.
Kaip veikia dilgėlių trąša agurkams
Iš pradžių maniau, kad šios srutos veiks kaip paprastas azoto šaltinis. Bet kuo daugiau domėjausi ir stebėjau augalus, tuo labiau supratau – poveikis daug platesnis. Dilgėlėse išties gausu azoto, kuris skatina žaliąją masę – lapų, stiebų, naujų ūglių augimą. Tai ypač svarbu agurkams pavasarį, kai jie dar formuoja savo pagrindą. Bet be to, dilgėlės pasižymi tuo, kad jose yra daug mikroelementų – geležies, kalcio, silicio, magnio – visa tai stiprina ne tik pačią augalo struktūrą, bet ir jo atsparumą.
Fermentacijos metu vyksta natūralūs cheminiai procesai – baltymai skyla, išsiskiria fitohormonai ir fermentai, kurie veikia augalą panašiai kaip imuniteto stimuliatoriai. Pastebėjau, kad agurkai, laistyti dilgėlių srutomis, rečiau serga. Net kai kitiems šiltnamyje prasidėjo miltligė, maniškiai dar kurį laiką stovėjo žali ir sveiki. Tarsi būtų labiau pasiruošę priešintis. O svarbiausia – lapai tamsiai žali, stiebai stori, o šaknys, kai kartą patikrinau, tiesiog tankios, gyvybingos, balzganai baltos.
Be to, vienas netikėtas efektas – augalai geriau atlaiko stresą. Pernai birželį staiga užėjo sausra, po to liūtys. Chemikalais tręšti agurkai reaguodavo labai greitai – lapai suglebdavo, apkarpdavo kraštai. Tuo tarpu dilgėlėmis tręšti augalai atrodė stabilesni – mažiau reagavo į staigius pokyčius, išsilaikė geresnės formos. Gal tai sutapimas, o gal iš tiesų dirvožemis po dilgėlių tręšimo tampa labiau subalansuotas ir natūraliai pritaikytas prie permainingų sąlygų.
Kodėl dilgėlės kai kada geriau nei chemija
Kai pirmą kartą palyginau augalus, tręštus dilgėlėmis, su tais, kuriems daviau įprastų mineralinių trąšų, pamačiau ne tik skirtumus išvaizdoje. Svarbiausia – dirvos gyvybė. Po kelių savaičių laistymo dilgėlių trąša, dirva tapo puresnė, joje daugiau sliekų, kvapas natūralesnis. Atrodė, kad tai jau ne „inertiška terpė“, o tikras gyvenantis sluoksnis, kuriame augalas jaučiasi ne svečias, o savo vietoje.
Žinoma, cheminės trąšos veikia greičiau. Užtenka poros dienų – ir lapai sužaliuoja, tarsi „sprogsta“. Bet ta „sprogimo“ jėga nėra tvari. Po kelių savaičių vėl reikia naujos dozės, ir taip augalas tampa priklausomas. Lygiai kaip žmogus nuo energinių gėrimų – greitas efektas, bet organizmas išsenka. Tuo tarpu dilgėlės veikia kaip lėtas, gilus užtaisas – rezultatas pasirodo per 5–7 dienas, bet jis tęsiasi ilgai. Ir, svarbiausia, net jei netyčia duosi per daug – nieko baisaus. Augalas nesudegs, nepertręši. Tiesiog išmoks pasiimti, ko jam reikia.
Mano pasirinkimas galiausiai buvo paprastas – jei noriu ne tik greito derliaus, bet ir sveikos dirvos, tvarių rezultatų, skanaus agurko be „chemijos“ poskonio – dilgėlės yra vienas iš geriausių pasirinkimų. Jos – tarsi gamtos atmintis, perduota iš senelių rankų, kurios žinojo, ką daro. O dabar šitą žinojimą atrandu iš naujo – savo darže, savo rankomis.
Kada tręšti agurkus dilgėlėmis, kad poveikis būtų geriausias
Kai pirmą kartą paruošiau dilgėlių trąšą, labai norėjosi ja nupurkšti viską iš eilės – nuo pomidorų iki salotų. Bet gana greitai supratau, kad poveikis skirtingais augimo etapais yra nevienodas. Agurkams svarbiausia tręšimą pradėti tada, kai jie dar tik formuoja savo augalą – tai yra, nuo daigo stadijos iki pirmųjų žiedų. Būtent šiuo laikotarpiu dilgėlėse esantis azotas atlieka pagrindinį darbą – skatina intensyvų žaliųjų dalių augimą. Pastebėjau, kad jei šiuo metu tręšiu reguliariai, agurkai būna tankūs, lapai dideli, o stiebai tokie stiprūs, kad jiems mažiau reikia atramų.
Žydėjimo pradžia
Kitas svarbus momentas – žydėjimo pradžia. Čia svarbu būti atsargiam, nes dilgėlių srutos ir toliau maitina lapus, bet augalui jau reikia daugiau kalio ir fosforo vaisių formavimui. Jei tuo metu toliau dosniai laistysiu dilgėlių trąša, augalas gali ilgiau „užsibūti” žalioje masėje ir atidėti derliaus formavimą. Todėl nuo žydėjimo pradžios aš dažniausiai pradedu maišyti: vieną kartą tręšiu dilgėlėmis, kitą – kažkuo, kas skatina žydėjimą, pavyzdžiui, medžio pelenų nuoviru ar dilgėles papildau banano žievelių ištrauka. Toks balansas padeda augalui išlaikyti pusiausvyrą tarp augimo ir vaisių mezgimo.
Sumažinti koncentraciją
Taip pat svarbu nepertraukti tręšimo ir vaisių derėjimo metu, tik reikia sumažinti koncentraciją. Šiuo laikotarpiu augalas naudoja daug energijos ir maistinių medžiagų vaisiams auginti, tad palaikomasis maitinimas tik padeda. Pastebėjau, kad net paprastas vienkartinis laistymas dilgėlių trąša po stipraus lietaus gali padėti agurkams greičiau atsistatyti – jie greičiau atgauna turgorą, lapai pasidaro standesni, o patys vaisiai būna sultingesni ir ne taip greitai karsta.
Kaip tinkamai naudoti dilgėlių trąšą – proporcijos, metodai, smulkmenos
Kai pradėjau naudoti dilgėlių srutas, padariau visą eilę klaidų. Pirmoji – naudojau per stipriai. Praskiedžiau gal tik santykiu 1:5, nes galvojau, kad daugiau koncentracijos – daugiau naudos. Bet augalai reagavo kitaip – lapai pasidarė kiek standesni, bet pradėjo šviesėti kraštai. Supratau, kad srutos per stiprios, ypač daigams ar jauniems augalams. Dabar jau žinau: optimalus santykis – 1:10 ar net 1:15 jaunam augalui, o tik pilnai suaugusiam galima drąsiai pilti ir santykiu 1:5. Kai kuriems atrodo, kad taip skiedžiant „nieko nelieka“, bet realybė priešinga – dilgėlės yra stiprios, ir augalui reikia ne tiek „sudeginti“ savo sistemą, kiek švelniai paskatinti ją veikti efektyviau.
Tręšimo būdas
Tręšimo būdas taip pat turi įtakos. Išbandžiau tiek laistymą prie šaknų, tiek purškimą per lapus. Pastarasis ypač geras, kai augalas atrodo nusilpęs, o šaknys dėl kokių nors priežasčių neveikia gerai – per lapus maistinės medžiagos įsisavinamos greičiau. Bet čia svarbus laikas – purkšti reikia anksti ryte arba vakare, kai saulė jau nusileidusi. Kartą purškiau vidurdienį – lapų kraštuose atsirado rudos dėmės, o kvapas šiltnamyje buvo beveik nepakeliamas. Tad dabar laikau paprastą taisyklę: lapų purškimas – tik vakare ir tik labai praskiestu tirpalu, o laistymas prie šaknų – kada tik reikia, net ir per karščius, jei šiltnamio durys atidarytos.
Taip pat pastebėjau, kad skirtingai fermentuotos srutos veikia nevienodai. Jei trąšą naudoju po savaitės fermentacijos – kvapas dar nėra labai stiprus, o veikimas švelnesnis. Tai tinka daigams ar kai noriu „palepinti“. Bet jei sruta stovi dvi savaites ir ilgiau – ji tampa tiršta, tamsi, kvapas aitrus, beveik rūgštus. Tokia geriau veikia stipriai augančius augalus ar tuos, kurie patyrė stresą. Laikau dvi statines – vieną su šviežesne, kitą su „sunokusia“ trąša, ir pagal poreikį naudoju. Tai labai padeda prisitaikyti prie augalų būklės realiu metu.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Pirmoji klaida – tręšimas bet kada ir bet kaip. Iš pradžių galvojau, kad kuo dažniau – tuo geriau. Bet labai greitai pamačiau, kad augalas irgi turi savo ritmą. Jei per dažnai pilausi srutas, lapai darėsi pernelyg tankūs, žiedų mažėjo, o agurkų derlius vėlavo. Todėl dabar laikausi grafiko – maždaug kas 7–10 dienų pagrindinis tręšimas, o tarp jų – tik palaistymas paprastu vandeniu. Šita tvarka padeda išlaikyti stabilumą – augalas auga tolygiai, be šuolių.
Antra klaida – per stiprus tirpalas. Kaip jau rašiau, dilgėlės labai koncentruotos, ir net jei atrodo, kad tai tik „žolė“, poveikis gali būti per stiprus. Geriausia pradėti nuo silpnesnio tirpalo ir stebėti, kaip reaguoja lapai. Jei po poros dienų jie tamsėja, darosi ryškesni – vadinasi, viskas gerai. Jei priešingai – ima šviesėti, kraštai džiūsta – reikia atskiesti daugiau. Tai gyvas procesas – reikia ne formulės, o jautrumo.
Galiausiai – kvapo klausimas. Ne visi kaimynai džiaugiasi, kai tavo šiltnamio kampas dvokia raugintomis dilgėlėmis. Todėl į statinę įmetu kelias valerijono šaknis ar bent saują mėtų. Tai šiek tiek sušvelnina kvapą. Be to, stengiuosi tręšti tada, kai oras ramesnis – vakarais arba anksti rytą, kai garavimas mažesnis. Šitaip galiu maitinti augalus be bereikalingo konflikto su nosimis.
Ar dilgėlės tinka visiems augalams ir visiems atvejams?
Nors šiame straipsnyje daugiausia kalbėjau apie agurkus, pastebėjau, kad dilgėlių trąšos naudą pastebiu ir su kitais augalais – ypač su cukinijomis, kopūstais, žiediniais kopūstais ir net moliūgais. Šiems augalams, kaip ir agurkams, reikia daug žaliosios masės pradžioje, tad azoto turtingos srutos yra kaip tik. Vis dėlto, kai kuriais atvejais pastebėjau, kad dilgėlės netinka: pavyzdžiui, ankštiniai augalai (žirniai, pupos) ar prieskoninės žolelės – jos reaguoja jautriau, ypač jei trąša pateka tiesiai ant lapų. Todėl stengiuosi skirstyti, kam duodu dilgėlių, o kam – geriau rinktis švelnesnius variantus, pavyzdžiui, komposto arbatą ar medžio pelenus.
Sėjomainos požiūriu dilgėlės irgi labai padeda. Pastebėjau, kad po sezono, kai aktyviai naudojau dilgėlių trąšą, žemė kitąmet reikalavo mažiau papildymo – net be papildomo mėšlo augalai augo gerai. Manau, tai susiję su pagerėjusia dirvožemio mikroflora. Todėl dilgėlės gali būti ne tik trąša, bet ir investicija į ateities sezoną.
Ką daryti, jei po tręšimo kažkas negerai?
Buvo ir tokių metų, kai ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Vienais metais, dėl šaltos vasaros pradžios, agurkai tręšti dilgėlėmis ėmė darytis šviesūs, jų augimas sulėtėjo. Iš pradžių galvojau, kad tai maistinių medžiagų trūkumas, bet vėliau supratau – šaltame ore fermentuotų dilgėlių poveikis silpnesnis, o drėgmės perteklius sulaiko įsisavinimą. Tada padėjo trumpa pertrauka ir papildomas medžio pelenų įmaišymas į dirvą. Tai parodė, kad net natūralios priemonės veikia tik tada, kai dera su sąlygomis. Reikia ne tik laistyti – reikia stebėti, ką augalas sako.
Taip pat supratau, kad jei agurkai lėtai auga arba jų lapai ima banguotis, tai gali būti ne trąšų kaltė, o netinkamas pH. Dilgėlės šiek tiek rūgština dirvą – nedaug, bet ilgainiui tai pastebima. Todėl kas sezoną naudoju dolomitmilčius ar bent jau išbarstau šiek tiek medžio pelenų – jie atstato balansą. Šis mažas gestas padėjo išvengti problemų, kurias anksčiau painiodavau su „pertręšimu“.
Ar galima maišyti dilgėles su kitomis natūraliomis priemonėmis?
Tikrai taip – ir tai netgi rekomenduotina. Aš pats dažnai maišau dilgėlių trąšą su kitais natūraliais papildais. Vienas mano mėgstamiausių derinių – dilgėlės ir pelenai. Dilgėlės suteikia azoto ir mikroelementų, o pelenai – kalio ir kalcio. Tik reikia žinoti, kad jų negalima maišyti viename kibire – pelenai neutralizuoja rūgštį ir „užmuša“ fermentaciją. Todėl dilgėlėmis palaistau vieną kartą, o po kelių dienų – pabarstau pelenų arba įmaišau į žemę.
Taip pat esu išbandęs papildymą žuvies emulsija – labai veiksminga, ypač vaisių formavimo metu. Ir netgi kartais pridedu pieno arba išrūgų – jų poveikis silpnesnis, bet kartu padeda kovoti su kai kuriais grybeliais. Visa esmė – neperkrauti. Jei naudoji dilgėles, jos ir yra bazė. O visa kita – kaip švelnūs, papildomi pagardai sriuboje, kurią verdam ne sau, o agurkui.
