Pirmą kartą su šia problema susidūriau labai netikėtai – tai buvo sezono vidurys, liepos pabaiga, kai atrodytų, kad agurkai turėtų vešėti ir nešti gausų derlių. Mano šiltnamis tiesiog klestėjo – stiebai vešlūs, lapai sodriai žali, kiekvienas augalas nusėtas geltonais žiedais. Atrodė, kad agurkų teks skinti kasdien kibirais. Tačiau po kelių dienų pastebėjau, kad nepaisant žiedų gausos, užuomazgų nematyti. Nei vienos. Nei mažyčių vaisių pradmenų, nei formavimosi ženklų. Iš pradžių pagalvojau, kad tiesiog reikia palaukti, bet situacija nesikeitė. Žiedų daugėjo, bet visi jie likdavo trumpalaikiai ir nevaisingi.
Tai buvo pirmas kartas, kai supratau, jog vien žiedų gausa nieko negarantuoja. Agurkai gali žydėti net labai gausiai, bet tai visiškai nereiškia, kad iš šių žiedų susiformuos vaisiai. Pradėjau ieškoti atsakymo – skaičiau knygas, straipsnius, kalbėjausi su patyrusiais daržininkais. Ir kuo toliau, tuo labiau aiškėjo: agurkų vaisių nesimezgimas – tai dažnai kompleksinė problema, kurioje dalyvauja tiek gamtinės sąlygos, tiek augalo genetika, tiek mano, kaip augintojo, veiksmai ar jų nebuvimas.
Apdulkinimo trūkumas – pirmasis įtarimas
Pirmas ir dažniausias kaltininkas tokiose situacijose – tai nepakankamas apdulkinimas. Net jei veislė žymima kaip savidulkė, daugelis agurkų vis tiek priklauso nuo vabzdžių ar oro judėjimo, kad žiedadulkės patektų iš vyriško žiedo į moterišką. Mano atveju tuo metu šiltnamyje vyravo beveik uždara erdvė – langai buvo praviri tik po pietų, o duris laikydavau uždarytas dėl vėjų. Bitės ar kiti vabzdžiai į šiltnamį praktiškai nepatekdavo. Iš pradžių net nesupratau, kad tai – problema. Galvojau, kad „patys apdulkės“, juk tokios ir buvo žadėtos sėklos. Bet vėliau sužinojau, kad net savidulkės veislės dažnai žydi „vyriškais“ žiedais, kurie negali užmegzti vaisiaus. Jei nėra aktyvios žiedadulkių pernašos – net ir geriausi žiedai lieka tušti.
Taip pat ilgą laiką nekreipiau dėmesio į tai, kad šiltnamyje beveik nejaučiama oro cirkuliacija – nebuvo vėjo, kuris natūraliai pajudintų žiedus. Tokiu atveju net ir turint žiedadulkes bei moteriškus žiedus, be pagalbos jos nesusijungia. Vienas patarimas, kurį gavau iš patyrusio ūkininko, buvo paprastas – „pajudink augalą“ arba pats pernešk žiedadulkes. Ir išties – kai pradėjau kiekvieną rytą švelniai brūkštelėti per žiedus minkštu teptuku, jau po kelių dienų pasirodė pirmosios vaisių užuomazgos. Tai buvo pirmas realus žingsnis į sprendimą.
Kai žydi, bet tik vyriškais žiedais
Dar viena situacija, kurią teko patirti – tai gausybė žiedų, bet nė vieno moteriško. Visi jie būdavo su ilgu koteliu, be vaisiaus užuomazgos, trumpalaikiai, dažniausiai nudžiūsta vos po poros dienų. Iš pradžių net nesupratau, kad tai – problema. Atrodė, jog žiedai – kaip žiedai. Tik vėliau, atidžiau apžiūrėjęs, pamačiau, kad visame šiltnamyje nėra nė vieno žiedo su mažu iškilimu – suformuota užuomazga, kuri rodo, kad tai moteriškas žiedas. Tokia situacija dažnai pasitaiko augalui dar tik įsitvirtinant – pirmąsias savaites jis išleidžia vyriškus žiedus kaip pasiruošimą derliui, tačiau kartais šis etapas užsitęsia pernelyg ilgai.
Pasikonsultavęs su specialistu sužinojau, kad taip dažnai nutinka, kai augalas gauna daug azoto, bet trūksta kalio ar fosforo. Azotas skatina žaliosios masės – stiebų, lapų ir net vyriškų žiedų formavimąsi, bet vaisiaus pradmenims reikalingi visai kiti elementai. Taip pat svarbus ir šviesos kiekis – jei šiltnamyje per daug šešėlio, augalas prioritetą teikia lapams, o ne vaisių vystymui. Man teko sumažinti azoto kiekį, papildyti kalio trąšomis ir po savaitės pasirodė pirmieji moteriški žiedai. Nuo to momento augalas pradėjo megzti vaisius, o derlius vėl atsigavo.
Temperatūros ir šviesos disbalansas – kai augalas nežino, ar augti, ar ilsėtis
Augalas yra tarsi subtili sistema, kurią lengva išmušti iš pusiausvyros. Vienas iš svarbiausių aspektų, lemiančių, ar agurkas pradės megzti vaisius, yra temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties. Kai per dieną šiltnamyje temperatūra pakyla virš 30 °C, o naktį nukrenta iki 12–15 °C, augalas patiria stresą. Tokiu atveju jis, kaip ir bet kuri gyva būtybė, visas jėgas skiria išlikimui, o ne dauginimuisi. Tai reiškia, kad net jei žiedai yra, net jei trąšos tinkamos, augalas tiesiog nesiryžta megzti vaisiaus – jis laukia palankesnių sąlygų.
Šviesa taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį. Jei šiltnamis pastatytas taip, kad rytais gaunama mažai tiesioginių saulės spindulių, arba jei augalai per daug suvešėję ir užstoja vieni kitiems šviesą, žiedai gali pradėti formuotis, bet labai greitai krenta. Moteriški žiedai ypač jautrūs saulės trūkumui – jiems reikia šilumos ne tik iš dirvos, bet ir iš oro. Kai vieną sezoną šiltnamyje užleisdavau vėdinimą ir neleisdavau pakankamai šviesos per stogą, moteriški žiedai vos spėję pasirodyti išblukdavo ir krisdavo, net nespėjus jiems išsiskleisti.
Tais metais pradėjau dengti šiltnamio stogą permatoma balta agroplėvele, kuri švelnino vidurdienio karštį, bet vis tiek praleido pakankamai šviesos. Be to, ėmiau reguliariai atidaryti abi šiltnamio puses – ne tik kad oras cirkuliuotų, bet kad temperatūros skirtumai tarp dienos ir nakties būtų kiek galima mažesni. Tai davė akivaizdžių rezultatų – žiedų išsilaikymas pailgėjo, o užuomazgų skaičius išaugo kone dvigubai.
Maisto medžiagų disbalansas – kai trąšos tampa problema
Agurkai, kaip augalai, labai aiškiai parodo, kada trūksta maisto medžiagų – gelsta lapai, lėtėja augimas, žiedai krenta. Tačiau kur kas klastingesnė situacija yra tada, kai trąšų – per daug arba ne tų, kurių iš tikrųjų reikia. Daug metų buvau įsitikinęs, kad geras tręšimas reiškia gausų azoto kiekį. Tręšdavau kartą per savaitę dilgėlių raugu, papildomai barstydavau kompostą ir net salietros. Augalai atrodydavo stiprūs, lapai – tamsiai žali, stiebai – tvirti. Tačiau žiedų mezgimas strigdavo.
Paaiškėjo, kad didelis azoto kiekis iš tiesų skatina lapų, stiebų, bet ne žiedų ar vaisių vystymąsi. Tokiu atveju augalas nukreipia visas savo jėgas į žaliosios masės augimą, o žiedai tampa šalutiniu reiškiniu – dažniausiai būna tik vyriški, o jei ir atsiranda moteriškų, jie būna silpni, linkę kristi. Pradėjus naudoti subalansuotas žydėjimui ir vaisių formavimui skirtas trąšas – kuriose daugiau kalio ir fosforo – situacija pradėjo keistis. Užteko vos dviejų purškimų lapų trąšomis su kaliu, kad žiedų pobūdis pasikeistų, o užuomazgų pradėtų rastis vis daugiau.
Svarbus ir laiko faktorius. Trąšų naudojimas netinkamu metu – pavyzdžiui, per karštą dieną ar tuoj po šaknų pažeidimo – ne tik neduoda naudos, bet gali ir pakenkti. Kartą panaudojau skystas trąšas iškart po vėlyvo ravėjimo, kai netyčia pažeidžiau kelias pagrindines šaknis. Augalai sustojo augti beveik savaitei, o žiedai masiškai nukrito. Nuo tada laikydavausi taisyklės: jei dirva patyrė stresą, pirmiausia – vanduo, ramybė ir stebėjimas, o trąšos – tik tada, kai augalas vėl rodo atsigavimo ženklus.
Genėjimo klaidos – kai per daug meilės pakenkia
Agurkų augalas turi ypatingą gebėjimą augti beveik be ribų – jei jo nestabdysi, jis leis ūglius visur, kabinsis, vešės, kol galiausiai šiltnamis taps tarsi džiunglės. Iš pradžių tai atrodo gražu ir perspektyvu – juk kuo daugiau žaliosios masės, tuo daugiau galimybių derliui. Tačiau tiesa ta, kad per didelis augalo suvešėjimas – tai tiesioginis kelias į žiedų ir vaisių stagnaciją. Kai lapai užstoja šviesą, o stiebai susikerta taip tankiai, kad nelieka vietos orui cirkuliuoti, žiedai pradeda kristi, o mezgimas sustoja.
Man yra tekę ir per daug genėti – ypač pradžioje, kai dar nebuvau tikras, kuriuos ūglius palikti. Kartą netyčia pašalinau pagrindinę viršūnę kartu su dar neišsiskleidusiais žiedais. Tas augalas daugiau nė karto neformavo užuomazgų. Supratau, kad genėjimas – tai ne masinis šalinimas, o labai tikslus augalo koregavimas. Pradėjau genėti ne stiebus, o tik perteklinius lapus – ypač tuos, kurie liečia dirvą ar visiškai užstoja žiedus nuo šviesos. Taip pat stengiuosi nesužaloti augalo stiebo – bet koks pjūvis tampa rizika infekcijai, o tai tiesiogiai mažina augalo galimybes megzti vaisius.
Ką daryti, kad agurkai pradėtų megzti vaisius?
Kai pirmą kartą susidūriau su nemezgančiais agurkais, bandžiau daugybę dalykų iš karto: keičiau trąšas, purškiau stimuliatoriais, daugiau laistydavau. Bet tik vėliau supratau, kad viskas turi būti daroma palaipsniui ir apgalvotai – tik tada galima tikėtis ilgalaikio efekto. Pirmas dalykas, kurį darau dabar – tai priežasties nustatymas, o ne beatodairiškas bandymas „kažką daryti“.
Jei pastebiu, kad šiltnamyje gausu žiedų, bet trūksta užuomazgų, pirmiausia patikrinu – ar yra moteriškų žiedų. Jei jų nėra, iš karto peržiūriu trąšų sudėtį. Jei buvau naudojęs daug azoto, stengiuosi įterpti trąšas su daugiau kalio – dažniausiai renkuosi monokalio fosfatą, kuris greitai pasisavinamas per lapus. Lapų purškimas dažnai duoda efektą per 2–3 dienas – pasirodo pirmieji pumpurai su vaisiaus užuomazgomis. Jei moteriškų žiedų yra, bet vaisiai nesiformuoja, pradėjau apdulkinti rankiniu būdu – naudodamas minkštą šepetėlį arba net tiesiog perbraukdamas žiedus pirštu, ypač ryte, kai žiedadulkės aktyviausios.
Taip pat daug dėmesio skiriu laistymui. Nemezgantys agurkai dažnai rodo, kad augalas pergyvena dėl netinkamų drėgmės sąlygų. Jei šaknys perlaistytos, jos pradeda trūnyti, o tada augalas negali aprūpinti vaisiaus vystymuisi reikalingų medžiagų. Dėl to laistymą visada derinu su dirvos būkle – jei matomas paviršius sausas, bet įkišus pirštą 3–5 cm gilyn žemė drėgna, – nelaistau. Toks metodas padeda išlaikyti šaknų zoną sveiką.
Kitas labai svarbus momentas – šviesos ir oro srauto optimizavimas. Jei pastebiu, kad augalai per tankūs, o žiedai slepiasi po lapų džiunglėmis, – švelniai retinu. Pašalinu tik tuos lapus, kurie liečia dirvą arba trukdo matyti žiedus iš viršaus. Tokia šviesos korekcija dažnai paskatina žiedų mezgimą – augalas gauna signalą, kad sąlygos vaisiams palankios. Vieną sezoną, kai retinau itin atsargiai ir reguliariai, derlius buvo rekordinis – agurkai mezgė vaisius be pertraukų nuo birželio iki rugsėjo vidurio.
Patarimai iš praktikos
Vienas iš įsimintiniausių bandymų buvo su vadinamosiomis „bitėmis buteliuke“. Gavęs patarimą iš patyrusio sodininko, į šiltnamį pasikabinau mažą buteliuką su pritraukiančiu nektaru – natūraliu medumi sumaišytu su žiedų kvapu. Tai pritraukė keletą laukinių bičių, kurios pradėjo lankytis šiltnamyje kasdien. Po savaitės užuomazgų padaugėjo kone dvigubai. Nuo to laiko nebesitikiu vien augalų „savidulkių“ savybių – stengiuosi padėti jiems kuo galiu.
Dar viena situacija buvo išskirtinė: augalai buvo stipriai užsikrėtę virusine mozaikos liga, bet tuo metu aš to dar nežinojau. Visi žiedai krito, o stiebai buvo trapūs. Išbandęs viską, galiausiai nusprendžiau išrauti visus augalus ir pasodinti naujus – pavėlavau gal tik dviem savaitėm, bet derlius vėliau vis tiek buvo gausus. Tai pamoka, kad kartais geriau pradėti iš naujo, nei bandyti gelbėti nebegrįžtamai paveiktą augalą.
Galiausiai supratau – kai agurkai nemezga vaisių, dažniausiai problema slypi ne viename veiksnyje, o jų kombinacijoje. Tad sprendžiant ją, reikia stebėti, įvertinti, ir reaguoti ne impulsyviai, o ramiai, palaipsniui koreguojant priežiūrą.
