Kai ateina ruduo, visada jaučiu poreikį pasiruošti žiemai – lyg voverė, kuri neša riešutus į savo slėptuvę. Mano slėptuvė – stiklainiai, pilni vasaros skonio. Ir vienas iš tų, kurių be galo laukia visa šeima, yra serbentų ir agrastų kompotas. Be konservantų, be jokių „E“ priedų, tik uogos, cukrus ir vanduo. Paprastas, bet toks tikras.
Serbentai atneša sodrų skonį ir spalvą, o agrastai suteikia gaivų rūgštumą. Šis derinys man visada primena vaikystę – močiutės rūsyje ant lentynų stovėjo eilės stiklainių, ir kiekvienas buvo lyg mažas lobis.
Ko prireiks šiam receptui:
- Juodųjų arba raudonųjų serbentų (geriausia – šiek tiek abiejų)
- Agrastų (vidutinio sunokimo, kad nebūtų per minkšti)
- Cukraus (300–400 g litrui vandens, pagal skonį)
- Vandens
- Stiklainių su dangteliais
- Didelio puodo sterilizacijai
Kaip verdu savo kompotą
Uogas imu maždaug lygiomis dalimis – pusė serbentų, pusė agrastų. Labiausiai patinka, kai yra ir juodųjų serbentų, nes jie duoda vitaminų pliūpsnį ir tamsiai raudoną spalvą. Agrastus renku vidutinio sunokimo, kad kompotas nebūtų per saldus.
Uogas nuplaunu, agrastams nuskabau uodegėles (šitas darbelis visada ilgiausias, bet neišvengiamas). Stiklainius išplaunu, iškaitinu orkaitėje ar garuose – man taip ramiau, nes žinau, kad viskas bus sterilu.
Į kiekvieną stiklainį dedu saują uogų – tiek, kad dugnas būtų gražiai padengtas. Užpilu karštu sirupu: litrui vandens – apie 300–400 g cukraus. Kartais dedu truputį mažiau, nes norisi, kad skonis būtų natūralesnis. Užpilu, užsuku dangtelius ir pasterizuoju puode su vandeniu apie 10–15 minučių.
Kodėl nereikia konservantų?
Visa paslaptis – sterilizacija ir tvarkingas darbas. Švarūs stiklainiai, karštas sirupas ir užsukimas leidžia kompotei stovėti visą žiemą. Niekada nededu jokių konservantų – man svarbu, kad vaikai gertų tikrus, natūralius gėrimus. Ir žiemą, kai atidarau stiklainį, kvapas toks, lyg būtum ką tik atėjęs iš sodo.
Pabaigai
Šis kompotas man – ne tik vitaminų bomba, bet ir prisiminimų lobynas. Kiekvieną kartą, kai žiemos vakarą užsipilame jo ant stalo, prisimenu vasarą: pilnus krepšius uogų, saulę ir net mažus įbrėžimus nuo agrastų šakelių. Ir tada atrodo, kad žiema visai ne tokia ilga.
