Kai ateina agrastų metas, visada prisimenu vaikystę – močiutės daržą, kur agrastų krūmai stovėjo lyg apsauginė siena. Vaikystėje aš jų bijodavau dėl spyglių, bet kai prasidėdavo uogų rinkimas – rankos tiesdavosi pačios. Dabar, kai jau pati verdu džemus, agrastai man yra tikras atradimas. Iš jų gaunasi ne tik gaiviai rūgštokas, bet ir tirštas, beveik želė konsistencijos džemas.
Agrastai turi daug natūralios pektino medžiagos, todėl cukraus reikia mažiau, o masė sustingsta pati. Man labai patinka, kad nereikia ilgai sukti galvos dėl tirštiklių ar specialių priedų – užtenka kantrybės ir gero puodo.
Kaip verdu savo agrastų džemą
Pirmiausia – visada renku tik gerai sunokusias, bet dar tvirtas uogas. Per minkštos jau nebetinka, jos duoda košę, o man patinka, kai džemas blizga, su mažais uogų gabaliukais.
Agrastus nuplaunu, nuskabau uodegėles (ta dalis tikrai varginanti, bet aš įjungiu mėgstamą muziką – ir darbas tampa visai smagus). Tada uogas suberiu į puodą ir pertrinu su blenderiu. Jei norisi labai švelnaus džemo – galima perkošti per sietelį, bet aš dažniausiai palieku su viskuo, nes man patinka ta natūrali tekstūra.
Cukraus dedu pagal skonį – paprastai maždaug 700 g kilogramui uogų. Jei uogos labai rūgščios, kartais pridedu daugiau. Dėl skonio dar įdedu šlakelį vanilės arba citrinos žievelės – labai išryškina agrastų gaivumą.
Verdant nuolat maišau, kol masė pradeda tirštėti. Paprastai užtenka 20–30 minučių, bet kartais verdu ilgiau, jei noriu ypatingai tiršto džemo. Patikrinti paprasta – užlašinu lašelį ant lėkštutės, jei nesilieja – vadinasi, jau paruoštas.
Pabaigai
Agrastų džemą supilstau į švarius, dar karštus stiklainius, užsuku ir apverčiu dugnu į viršų, kol atvėsta. Laikau rūsyje, bet dažniausiai neužtenka net iki žiemos – vaikai suvalgo su blynais ar jogurtu dar rudenį.
Šitas džemas man tikra vasaros kapsulė. Rūgštokas, gaivus, bet kartu ir saldus. Ir kai žiemą užsitepu ant batono – atrodo, kad grįžau į saulėtą rugpjūčio dieną, kai uogos dar kabojo krūmuose.
