Pamenu, kaip rudenį kaime visada kvepėdavo virtuvė – močiutė virė moliūgų uogienę. Atrodytų, paprastas daržo milžinas, bet kai supjaustydavom jį mažais kubeliais, užpildydavom cukrumi ir užverdavom su citrina, visa troba pasidengdavo saldžiu kvapu, tarsi saulė būtų sugrįžusi į puodą. Tą uogienę mes vadinom „auksine“ – nes spalva priminė saulės spindulį, o skonis šildė net šalčiausią žiemos vakarą. Šiandien dalinuosi tuo pačiu receptu, tik su keliais patobulinimais – kad išliktų autentiškas, bet patogus šiuolaikinei virtuvei.
| Rodiklis | Kiekis |
|---|---|
| Energija | ~9 kcal |
| Baltymai | ~0,1 g |
| Riebalai | ~0,03 g |
| Angliavandeniai | ~2,2 g |
| Cukrūs | ~1,8 g |
| Skaidulos | ~0,1 g |
| Vitaminas A (beta karotenas) | ~80 µg |
| Kalis (K) | ~25 mg |
| Kalcis (Ca) | ~3 mg |
| Geležis (Fe) | ~0,04 mg |
Ingredientai
Kai gaminu moliūgų uogienę, visuomet renkuosi saldų, ryškiai oranžinį moliūgą – tą, kurio minkštimas ne vandeningas, o tvirtas, kvapnus, lengvai salstelėjęs. Močiutė sakydavo: „jei moliūgas kvepia net nepjaustytas – uogienė pavyks be klaidų“. Svarbiausia, kad moliūgas būtų prinokęs, bet ne pernokęs, nes toks išlaiko ir spalvą, ir tekstūrą.
Reikės:
- 1,5 kg moliūgo (nulupus ir be sėklų);
- 600 g cukraus (jei mėgstate rūgštesnį – galima mažinti iki 500 g);
- 1 didelės citrinos (jos sultys ir tarkuota žievelė);
- 1 arbatinio šaukštelio malto cinamono;
- 1 cm šviežio imbiero (arba ¼ šaukštelio džiovinto – suteikia šilumos poskonį);
- 1 stiklinės vandens (apie 200 ml);
- pasirenkamai – 1 vanilinio cukraus pakelio arba šlakelio romo aromato.
Patarimas: moliūgą galima maišyti su obuoliais (santykiu 3:1) – gaunasi švelnesnė, kiek vaisiškesnė uogienė. O jei norisi dar daugiau spalvų, kelios šaltalankių uogos duos saulės spalvos blizgesį.
Paruošimas
Pamenu, kaip kaime moliūgą visada pjaustydavom dideliu, aštriu peiliu ant medinės lentos, o aplink viską pasidengdavo oranžinėmis sultimis. Pirmas darbas – gerai pasiruošti, nes moliūgas ne iš tų, kurie pasiduoda lengvai. Aš visada sakau – „jei nori skanios uogienės, turi ir rankas pamankštinti“.
- Moliūgo paruošimas. Nulupu storą žievę, išimu visas sėklas (jų neišmetu – išdžiovinu ir paskui kepu orkaitėje). Minkštimą supjaustau mažais, vienodo dydžio kubeliais – maždaug 1,5 × 1,5 cm. Tokie gabaliukai neišsileis per virimą ir išliks gražiai skaidrūs.
- Cukravimas. Sudedu moliūgo gabalėlius į puodą sluoksniais, užberiu cukrumi ir palieku 3–4 valandoms arba per naktį, kad išsiskirtų sultys. Jei neturiu laiko, pagreitinu procesą – įpilu šlakelį vandens ir pakaitinu ant labai silpnos ugnies 10 minučių, kol moliūgas suminkštėja.
- Virimas. Į puodą su moliūgu ir išsiskyrusiomis sultimis įpilu likusį vandenį, sudedu citrinos sultis, žievelę, cinamoną bei imbierą. Kaitinu iki užvirimo, tada sumažinu kaitrą ir verdu apie 40–50 minučių, kol gabalėliai tampa minkšti, o sirupas sutirštėja.
- Konsistencijos pasirinkimas. Jei mėgstate tirštą uogienę su gabaliukais – daugiau nebereikia nieko daryti. Bet aš kartais dalį sutrinu trintuvu – tada ji tampa kremiškesnė, tinkama ir ant blynų, ir į pyrago įdarą.
- Sutirštinimas (nebūtina). Norint dar tirštesnės konsistencijos, įmaišau šaukštelį citrinos rūgšties arba pusę šaukštelio pektino – bet dažniausiai moliūgas pats pakankamai sutirština dėl savo minkštimo.
- Sukonservavimas. Uogienę dar karštą supilu į sterilizuotus stiklainius, sandariai užsuku, apverčiu dangteliais žemyn ir uždengiu rankšluosčiu. Leiskite visiškai atvėsti – po to laikau rūsyje arba šaltoje spintoje.
- Kvapo triukas. Kai noriu dar labiau „kaimiško“ kvapo, į uogienę prieš užvirimą įdedu kelis gvazdikėlius arba šaukštelį medaus – tas aromatas primena rudenį, židinio spragsėjimą ir senus laikus.
Šitaip pagaminta moliūgų uogienė man išsilaiko visą žiemą – spalva lieka kaip saulės spindulys, o skonis toks, kad net šaltą dieną norisi atsisėsti prie lango, tepti ją ant duonos ir užsimerkti iš malonumo.
Auksinė žiema stiklainyje
Moliūgų uogienė – tarsi saulė, užkonservuota stikle. Ji paprasta, jauki ir soti prisiminimų: nuo pjaustymo ant senos medinės lentos iki garuojančio puodo, kuriame susitinka cukrus, citrina ir oranžinė moliūgo šiluma. Man ši uogienė – šaltojo sezono atrama: kai už lango speigas, atsidarai stiklainį, užtepi ant riekės, ir į virtuvę sugrįžta rudens kvapas. O jei dar šalia šilta arbata – žiema tampa ne tokia ilga.
