Kai tik už lango pradeda kvepėti rudeniu, vis prisimenu, kaip močiutė kaime virė moliūgų džemą. Virtuvėje tvyrojo toks švelnus kvapas – tarsi karamelė, sumaišyta su šiltu medumi ir trupučiu saulės. Moliūgas, tas oranžinis daržo karalius, visada rasdavo vietą ant stalo – ar sriuboje, ar pyrage, ar galiausiai, kai jau nebuvo kur dėti, pavirsdavo į stiklainiukus „žiemai“. Tas džemas būdavo ypatingas – ne per saldus, ne per tirštas, o toks, kuris ir ant blynų tinka, ir į arbatą šaukšteliu įmaišyti galima.
| Rodiklis | Kiekis |
|---|---|
| Energija | ~11 kcal |
| Baltymai | ~0,1 g |
| Riebalai | ~0,05 g |
| Angliavandeniai | ~2,6 g |
| Cukrūs | ~2,1 g |
| Skaidulos | ~0,1 g |
| Vitaminas A (beta karotenas) | ~90 µg |
| Kalis (K) | ~28 mg |
| Kalcis (Ca) | ~3 mg |
| Geležis (Fe) | ~0,05 mg |
Ingredientai
Kai renkuosi moliūgą džemui, visada ieškau tokio, kuris kvepia net per žievę. Geriausiai tinka muskusinis arba Hokkaido moliūgas – jų minkštimas švelnus, natūraliai saldus, o spalva išlieka ryškiai oranžinė net po virimo. Močiutė sakydavo: „kuo tamsesnis moliūgas, tuo daugiau saulės jame liko“. Ir buvo teisi – tokio moliūgo džemas būna ne tik gardus, bet ir akį džiuginantis.
Reikės:
- 1,2 kg moliūgo (nulupus ir be sėklų);
- 500 g cukraus (jei norisi mažiau saldaus, galima dėti 400 g);
- 1 didelės apelsino sultys ir tarkuota žievelė;
- 1 arbatinio šaukštelio malto cinamono;
- ½ arbatinio šaukštelio džiovinto imbiero arba 1 cm šviežio;
- 1 stiklinės vandens (apie 200 ml);
- pasirenkamai – 1 šaukšto citrinos sulčių pabaigoje, kad džemas ilgiau laikytųsi ir neprarastų spalvos.
Papildomai (skoniui praturtinti):
• jei mėgstate švelnesnius tonus – įdėkite šlakelį vanilės ekstrakto,
• jei norite išraiškingumo – kelis gvazdikėlius virimo metu,
• jei mėgstate rūgštelę – saujelę smulkintų džiovintų spanguolių ar abrikosų gabaliukų.
Kai viskas paruošta, virtuvėje ima kvepėti taip, kad net kaimynai užeina su arbatos puodeliu.
Paruošimas
Pamenu, dar vaikystėje, kai rudenį močiutė pradėdavo virti moliūgų džemą, pro virtuvės langą viskas garuodavo kaip mažas rūkas. Tada žinojau – greitai bus stiklainiai ant stalo, o kvapas liks visai žiemai. Šiandien tą patį darau ir aš, tik su šiek tiek patirties ir modernesne virykle, bet skonis – tas pats, kaimiškas, švelnus ir tikras.
- Moliūgo paruošimas. Nulupu žievę, išimu sėklas ir supjaustau minkštimą mažais, vienodais kubeliais – maždaug po centimetrą. Tokie gabalėliai neištįžta ir tolygiai verda. Jei moliūgas labai sultingas, leiskite jam truputį „pailsėti“ ant rankšluosčio – taip atsikratys perteklinės drėgmės.
- Pirmasis virimas. Į puodą supilu vandenį, suberiu moliūgo gabaliukus ir verdu apie 15 minučių, kol jie tampa minkšti, bet dar neišsileidžia. Šiuo metu kvepia kaip tikras ruduo – šiek tiek garų, šiek tiek saldumo ir laukimo.
- Cukrus ir prieskoniai. Įdedu cukrų, apelsino sultis, žievelę, cinamoną bei imbierą. Viską išmaišau ir dar pavirinu apie 20–25 minutes ant mažos ugnies, kol sirupas sutirštėja. Niekada neskubu – tegul džemas „kvėpuoja“, o kvapas pamažu užpildo virtuvę.
- Konsistencijos pasirinkimas. Jei mėgstate gabalėlius, palikite taip, kaip yra. Bet jei norisi švelnios, vienalytės tekstūros – sutrinkite dalį masės rankiniu trintuvu. Aš paprastai trinu pusę, kad būtų ir šilkinis pagrindas, ir keletas moliūgo gabalėlių malonumui.
- Sutirštinimas. Jei džemas atrodo per skystas, leidžiu jam dar pavirti neuždengus 10–15 minučių. Moliūgas išskiria nemažai skysčio, tad kartais reikia šiek tiek kantrybės – bet verta, nes išgaunamas natūralus, be jokių tirštiklių džemas.
- Pabaigimas ir konservavimas. Prieš išjungiant kaitrą įdedu citrinos sulčių – jos suteikia spindesio ir ilgaamžiškumo. Karštą džemą supilu į iškaitintus stiklainius, sandariai užsuku ir apverčiu dangteliais žemyn. Kai atvėsta, sudedu į spintą – ten laukia savo eilės iki Kalėdų ar dar ilgiau.
- Kvapo triukas. Jei noriu, kad virtuvėje pasklistų dar sodresnis aromatas, į patį galą įdedu lašelį rominio aromato. Kvapas toks, kad net žiemos dieną atrodo, jog kepa keksas orkaitėje.
Tokiu būdu paruoštas moliūgų džemas tampa universaliu skanėstu – tinka ir prie varškės, ir prie sūrio, ir ant karštos duonos riekės su sviestu. O kai stiklainį atidarai vidury žiemos, užtenka vieno šaukštelio, kad prisimintum visą rudenį.
Šaukštelis rudens ant duonos riekės
Kai atidarau stiklainį su moliūgų džemu, atrodo, kad ruduo grįžta į virtuvę – kvapas šiltas, saldus, o spalva tokia, lyg saulė būtų likusi stikle. Šis džemas – ne tik skanėstas, bet ir mažytė rudens dalelė, užkonservuota šeimos stalui. Jame yra viskas, kas primena kaimą: ramybė, jaukumas, moliūgo aromatas ir močiutės rankų šiluma.
Kai žiemą užverda vėjas už lango, pakanka tik vieno šaukštelio – ir atrodo, kad pasaulis trumpam sustoja. Tai mano moliūgų džemo paslaptis: paprastumas, širdis ir rudens saulė kiekviename kąsnyje.
