Kai vasarą darže sužaliuoja pirmieji svogūnų laiškai, visada žinau – ateina metas pasirūpinti žiemos atsargomis. Nuo seno kaime mes marinuodavome ne tik agurkus ar burokėlius, bet ir šiuos paprastus, kvapnius svogūnų žaliukus. Močiutė sakydavo: „Kai svogūnų laiškų neužsikonservuoji – žiemą virtuvė be kvapo.“ Ir išties, niekas taip nepaįvairina šaltųjų patiekalų, kaip švelniai rūgštelėję, kvepiantys laiškai.
Šis paprastas receptas išsaugo jų spalvą, traškumą ir kvapą. Žiemą tokie marinuoti svogūnų laiškai puikiai tinka prie bulvių, mėsos, silkių ar net į salotas. Skonis toks, kad vos atidarai stiklainį – ir virtuvė prisipildo vasaros.
| Maistinė vertė 100 g | |
|---|---|
| Energija | 28 kcal |
| Baltymai | 1,8 g |
| Angliavandeniai | 5,2 g |
| Riebalai | 0,2 g |
| Celiuliozė | 1,5 g |
| Druskingumas | 1,0 g |
Ingredientai
Marinuoti svogūnų laiškai – tai tikras atradimas, kai norisi žiemą turėti ką nors aštresnio, bet kartu ir gaivaus. Svarbiausia – naudoti jaunus, plonus laiškus, kol jie dar švelnūs ir sultingi. Peraugę, stori laiškai būna kartesni ir praranda savo malonų skonį.
Aš visuomet marinuoju tiek baltąją, tiek žaliąją laiškų dalį – tuomet skonis sodresnis, o stiklainyje jie atrodo gražiai sluoksniais.
Reikės:
- 300 g jaunų svogūnų laiškų
- 500 ml vandens
- 2 šaukštai cukraus
- 1 šaukštelis druskos
- 2 šaukštai 9 % acto
- 5 juodųjų pipirų žirneliai
- 2 lauro lapeliai
- 1 skiltelė česnako (nebūtina, bet suteikia aromato)
- 1 mažas gabalėlis morkos – dėl spalvos
Laiškus visada gerai nuplaunu ir nusausinu – vanduo neturi likti tarp sluoksnių, kitaip marinatas praras skaidrumą. Stiklainius iškaitinu orkaitėje, o dangtelius trumpai pavirinu. Pamenu, močiutė dar sakydavo: „Kad raugas nesusidarytų, viskas turi būti sausa ir švaru kaip vaistinėj.“
Paruošimas
Pirmiausia svogūnų laiškus supjaustau maždaug 5–6 centimetrų ilgumo gabalėliais. Jeigu stiebai storesni, juos galima perpjauti išilgai – taip marinatas geriau įsigers. Tada trumpai blanširuoju laiškus – panardinu į verdantį vandenį maždaug 10–15 sekundžių ir iš karto perlieju šaltu vandeniu. Tai padeda išsaugoti jų žalią spalvą ir traškumą.
Tuo metu ruošiu marinatą:
į puodą supilu vandenį, suberiu cukrų, druską, įdedu lauro lapus, pipirus ir česnaką. Kai tik užverda, pilu actą ir nukeliu nuo ugnies. Marinatas turi būti karštas, bet ne verdantis – toks, kad užpylus laiškai nesusiraukšlėtų.
Į paruoštus stiklainius sluoksniuoju laiškus, per vidurį įdedu kelis morkos griežinėlius – jie suteikia spalvinės gyvybės. Užpilu karštu marinatu iki viršaus, užsuku dangtelius ir dedu į puodą sterilizuotis. Kaitinu apie 8–10 minučių, o tada ištraukiu, apverčiu ir palieku po rankšluosčiu, kol visiškai atvės.
Kai atvėsta, stiklainiuose svogūnų laiškai atrodo tarsi maži žalios vasaros ritinėliai. Aromatas – subtilus, o skonis – su malonia rūgštele. Tokius marinuotus laiškus atidarius žiemą, jie vis dar kvepia daržu ir saulės šiluma.
Patarimai ir laikymas
Per daugelį metų išmokau, kad marinuoti svogūnų laiškai mėgsta paprastumą. Kai tik bandžiau pridėti per daug prieskonių, praradau tą švelnų, gaivų svogūninį aromatą. Todėl dabar vadovaujuosi taisykle – kuo mažiau, tuo geriau.
Pirmiausia visada renkuosi jaunus laiškus – tuos, kurie dar neperaugę ir turi ryškiai žalią spalvą. Jie marinate išlieka traškūs ir nepradeda tamsėti. Jei svogūnai jau gerokai paaugę, geriau naudoti tik viršūnėles, nes storesni stiebai linkę kartėti.
Marinatui geriausiai tinka natūralus obuolių arba vyno actas, o ne sintetinis – taip skonis būna švelnesnis ir neįkyri rūgštelė. Cukraus galima šiek tiek daugiau, jei mėgsti salstelėjusius konservus – man labiausiai patinka, kai saldumas tik vos juntamas.
Laikau stiklainius vėsioje ir tamsioje vietoje, toliau nuo šildymo prietaisų. Tinkamai paruošti svogūnų laiškai gali stovėti net iki metų, neprarasdami nei spalvos, nei kvapo. Jei stiklainį atidarai – sunaudok per savaitę, nes atidarius jie linkę prarasti traškumą.
O kai žiemos vakarą ant stalo atsiduria silkė ar bulvės su šiais laiškais – iškart pasidaro šilčiau. Toks paprastas, bet kvapnus gardumynas, kuris primena, kad net žiema gali kvepėti vasara.
