Prisimenu tą vasarą, kai pirmą kartą į agurkų marinatą įbėriau ciberžolės. Ne todėl, kad buvau kažką kruopščiai suplanavęs – tiesiog stalčiuje liko pusė maišelio nuo žiemos troškinių, o agurkai kaip tik tais metais užderėjo kaip pašėlę. Tai buvo improvizacija, bet rezultatas – tikras atradimas.
Ciberžolė ne tik nudažė marinatus auksine spalva, bet ir pridėjo tokį švelnų, šiltą prieskonį, kuris net mano tėvą – konservų klasiką – privertė kilstelti antakius. Nuo tada tie „geltonieji agurkai“ tapo privalomu punktu kiekvienos vasaros konservavimo sąraše.
Ką dėti į stiklainį?
Aš imu mažus, kietus agurkus – tokius, kurie dar traška tarp pirštų. Kuo jie standesni, tuo geriau išlaikys formą. Šiam receptui paprastai prireikia:
- Kiek telpa agurkų į 3–4 pusės litro stiklainius
- 1 litras vandens
- 1,5 valg. šaukšto druskos (be jodo – kitaip išminkština)
- 100 ml cukraus (kartais imu mažiau – pagal nuotaiką)
- 50 ml 9 % acto
- 1 a. šaukštelis maltos ciberžolės
- Garstyčių sėklų – po pusę šaukštelio į kiekvieną stiklainį
- Po 1 stambesnę česnako skiltelę
- Kelios juodųjų pipirų granulės
- Jei turiu – dedu krapų žiedynų ar sėklų dėl kvapo
- Kartais įpilu šaukštą medaus – ypač jei noriu švelnesnio salstelėjimo
Jei vengiu acto – pasirenku rauginti
Kai kada noriu natūralesnio skonio – tada vietoj acto darau paprastą raugą. 1 litras vandens, 1,5 šaukšto druskos, prieskoniai – viskas kaip aukščiau, tik jokių saldiklių ar acto. Užpilu agurkus, laikau kambaryje porą dienų, kol pradeda kilti burbuliukai – ir tada į rūsį. Skonis kitoks, bet irgi labai vertas dėmesio.
Kaip viską pasiruošiu – žingsnis po žingsnio
- Stiklainiai. Pirmiausia visada skiriu laiko indams. Gerai nuplaunu, išplaunu dangtelius, o stiklainius dar nuplikau verdančiu vandeniu.
- Prieskoniai. Į kiekvieną stiklainį beriu po pusę šaukštelio garstyčių sėklų, dedu česnako skiltelę, pipirų grūdelių. Jei turiu – vieną kitą krapų šakutę.
- Agurkai. Kruopščiai nuplaunu, kartais palaikau šaltame vandenyje valandą, kad dar labiau sustandėtų. Dedu sveikus, jei telpa – jei didesni, pjaustau puselėmis ar ketvirčiais.
- Marinatas. Į puodą supilu vandenį, suberiu druską, cukrų, ciberžolę, galiausiai actą (medų – jei naudoju). Užverdu ir maišau, kol viskas ištirpsta.
- Užpylimas. Karštą marinatą pilu ant agurkų. Uždedu dangtelius, bet kol kas neužsuku.
- Trumpas kaitinimas. Sudedu stiklainius į puodą su vandeniu (iki ¾ aukščio), užverdu. 500 ml stiklainiams užtenka 5 minučių.
- Užsukimas ir „pailsėjimas“. Ištraukiu stiklainius, užsuku sandariai, apverčiu ir apkamšau antklode. Taip palieku per naktį.
Skonis, kuris „užkabina“
Šitie agurkai – ne iš tų, kurie stovi šone prie karbonado. Jie dažnai pavagia dėmesį. Dėl ciberžolės jų spalva ryški, vos gelsva, o skonis – lengvai salstelėjęs, šiek tiek pikantiškas, gaiviai česnakinis.
Pats dažnai valgau juos su rieke šviežios duonos ir sūriu. Žmonai patinka su bulvėmis ir spirgučiais, o vaikams – vienus kramsnot. Ir kas svarbiausia – traškumas lieka net po kelių mėnesių.
Variacijos – pagal nuotaiką
Kartais pabandau šiek tiek paeksperimentuoti:
- Įdedu kalendros sėklų – jos suteikia daugiau žolelių poskonio.
- Įpjaunu mažą čili pipiriuką, kai norisi aštriau.
- Rudasis cukrus ar šaukštas medaus duoda šiltesnį, sodresnį saldumą.
Bet pagrindas lieka tas pats – ciberžolė čia daro stebuklus. Ir skonio, ir vaizdo prasme.
