Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau tokį derinį – kriaušė ir pelėsinis sūris – pagalvojau: „kas gi čia per išmonė?“ Bet vos paragavus supratau, kad tai tikras skonio atradimas. Saldi, šilta kriaušė, lengvai karamelizuota orkaitėje, susilieja su pikantišku sūrio sūrumu ir riešutiniu aromatu. Tai toks patiekalas, kurį galima patiekti ir prie vyno taurės, ir kaip išskirtinį desertą – tarsi nedidelis prabangos akcentas namuose.
| Energinė vertė | ~135 kcal |
| Baltymai | ~6,4 g |
| Riebalai | ~8,5 g |
| Angliavandeniai | ~7,7 g |
| Cukrų kiekis | ~7,0 g |
| Druska (NaCl) | ~0,9 g |
| Vitaminas C | ~3 mg |
| Kalcis | ~180 mg |
Ingredientai
• 2 tvirtos, bet prinokusios kriaušės („Conference“ ar „Williams“ rūšies).
• 100 g pelėsinio sūrio – geriausia rinktis švelnesnį „Gorgonzola dolce“ arba intensyvesnį „Roquefort“.
• 1 valgomasis šaukštas medaus arba klevų sirupo.
• 10 g sviesto kepimo formos patepimui.
• Šlakelis citrinų sulčių (kad kriaušės nepajuostų).
• Keli graikiniai ar lazdyno riešutai – šiek tiek paskrudinti.
• Žiupsnelis maltų juodųjų pipirų.
• Šakelė čiobrelio arba rozmarino aromatui.
• Patiekimui – skrudintos duonos riekės ar traški bagetė.
Paruošimas
Pirmiausia įkaitinu orkaitę iki 190 °C. Kepimo formą plonai patepu sviestu. Kol orkaitė šyla, imuosi kriaušių – jas gerai nuplaunu, perpjoviu pusiau ir išimu sėklalizdžius. Kad nepatamsėtų, lengvai apšlakstau citrinų sultimis.
Kriaušes sudedu į formą, pjūviu į viršų, ir kepu apie 12–15 minučių – jos turi suminkštėti, bet išlaikyti formą. Kol kepa, pasiruošiu įdarą: pelėsinį sūrį sutrupinu, riešutus šiek tiek paskrudinu sausoje keptuvėje, kad atsiskleistų jų kvapas.
Po pirmo kepimo ištraukiu kriaušes ir į kiekvieną puselę įdedu šaukštelį sūrio, pabarstau riešutais, čiobreliu bei užlašu medaus. Užberiu žiupsnelį juodųjų pipirų. Tada grąžinu į orkaitę dar 5–7 minutėms, kol sūris lengvai išsilydo ir įgauna auksinį atspalvį.
Ištrauktas kriaušes dedu į lėkštę, šalia patiekiu duonos riekes. Šis patiekalas atrodo puošniai, nors pagaminamas per pusvalandį.
Patarimai
• Kriaušes rinkis tvirtesnes – pernelyg prinokusios kepdamos gali subliūkšti.
• Sūrį geriausia dėti ne per anksti – kad nespėtų perdegti.
• Jei nori saldžiau – lašelis klevų sirupo tiks labiau nei medus.
• Riešutai suteikia tekstūros, todėl jų verta nepamiršti.
• Prie šio užkandžio puikiai dera taurė balto ar putojančio vyno.
Kai kriaušė dar šilta, o sūris vos pradeda tekėti — atrodo, kad visas rudens švelnumas tilpo į tą vieną kąsnį. Saldu, sūru, šiek tiek riešutiška ir kartu labai jauku. Tokį derinį skanaujant norisi sulėtinti tempą, pasiimti taurę balto vyno ir pasimėgauti vakaru tarsi mažyte švente.
Aš šį užkandį vadinu „pirmojo sniego laukimu“ — paprastas, bet kaskart priverčia sustoti ir pajusti tikrą skonio darną. Jei dar nebandėte šios kriaušių ir sūrio draugystės – patikėkit, verta. Kai tik orkaitė sušyla, namai prisipildo kvapo, kuris primena šventes dar gerokai prieš jas atėjus.
