Receptai

Kai sode užderi serbentai: kaip kaime verdama tikra raudonųjų serbentų uogienė

Vasara kaime visada turi savą ritmą. Pirmiausia braškės, tada vyšnios, agrastai, o jau paskui ateina serbentų metas. Raudonieji serbentai – tokie uogų karoliukai, kurie tiesiog žiba tarp žalumos. Jie rūgštoki, todėl šviežius vaikai ne visada noriai valgo, bet užtat uogienė iš jų – tikras desertas, ypač žiemą prie blynų ar arbatos.

Pamenu, kai buvau vaikas, močiutė turėjo didžiulį varinį puodą, skirtą tik uogienėms. Jame serbentų kvapas būdavo ypatingas – saldus, bet kartu su ta gaivia rūgštele, kurią raudonieji serbentai turi iš prigimties. Šiandien aš verdu paprastesniame puode, bet receptas iš esmės nesikeičia – jis tikras, kaimiškas ir patikrintas.

Ko reikės?

  • 1 kg raudonųjų serbentų
  • 800–1000 g cukraus (priklauso, ar mėgstate saldžiau, ar gaiviau)
  • 100 ml vandens

Kaip kaime verdama uogienė?

Pirmiausia serbentus nuplaunu ir nuskabau nuo kekelių. Darbas gal ir užtrunka, bet jis – tikra vasaros dalis. Atsimenu, kaip vaikystėje mes su seserimis sėdėdavome ant suolelio po obelim ir lenktyniaudavome, kuri greičiau prikapsės pilną dubenį uogų.

Uogas suberiu į puodą, įpilu truputį vandens, kad neprisviltų, ir pavirinu kelias minutes, kol serbentai suminkštėja ir pradeda leisti sultis. Tuomet suberiu cukrų ir maišau, kol jis visiškai ištirpsta.

Uogienė pradeda burbuliuoti, o kartu su garais pakyla toks kvapas, kad net kaimynė užsuka į virtuvę pažiūrėti, kas čia verda. Visą laiką nugriebiu putas – taip uogienė būna skaidri ir graži. Paprastai verdu apie 20–25 minutes, kol masė sutirštėja.

Kai jau matau, kad uogienė pakankamai tiršta, supilstau ją į iškaitintus stiklainius. Užsuku sandariai, užkloju rankšluosčiu ir leidžiu pamažu ataušti. Taip išsaugau tą tikrą, kaimišką skonį – be jokių gudrybių ar modernių priedų.

Kuo ši uogienė ypatinga?

Raudonieji serbentai turi daug natūralaus pektino, todėl uogienė puikiai sutirštėja net be papildomų priemonių. Skonis – gaivus, saldžiarūgštis, toks, kuris nepradeda greitai įgristi. Žiemą stiklainis tokios uogienės yra tikras lobis: ant blynų, ant batono riekės ar net į stiklinę karšto vandens vietoje arbatos.

Esu Jolanta – Aido žmona ir širdimi sodybos žmogus. Mėgstu daržą, laukines gėles ir eksperimentus virtuvėje su tuo, ką patys užsiauginame. Man svarbiausia – jaukumas, paprastumas ir tikri dalykai.

Susiję straipsniai

123

Parašyti Atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *