Kai ateina metas skinti juoduosius serbentus, aš žinau, kad tai bus diena be skubos. Šitos uogos man visada asocijavosi su tyla – jos tarsi ragina sustoti, prisėsti, pasidairyti aplink. Gal todėl ir pati juodųjų serbentų uogienė man yra ne tiesiog saldus stiklainis – tai švelnus ritualas, kurį kasmet kartoju su tuo pačiu džiaugsmu.
Nuo vaikystės prisimenu tą tvirtą, sodrų skonį, tą kvapą, kai dar šiltas šaukštelis uogienės maišosi su pienu dubenėlyje. Nė vienas kitas vaisius nesuteikia tokio gilaus, beveik tamsaus saldumo su lengva rūgštele. Ir nors dabar uogienių receptų pilnas internetas – juodųjų serbentų uogienė vis dar išlieka ta, kurią verdu pirmiausiai.
Ko man prireikia:
- 1 kg juodųjų serbentų (geriausiai – visiškai prinokusių, bet ne suglebusių)
- 700–800 g cukraus
- 100 ml vandens
- (nebūtina) šaukštas citrinos sulčių – jei nori šviesesnio, gaivesnio poskonio
Gaminimo eiga – kaip darau aš
1. Paruošiu uogas
Uogas visada perrenku – be stiebelių, be lapų, tik sveikas ir kvapnias. Praskalauju porą kartų šaltame vandenyje, nusausinu. Jeigu turiu daugiau laiko – palieku per naktį pintinėje, kad kiek natūraliai apvėstų.
2. Apvirinu uogas
Į puodą supilu vandenį ir suberiu visas uogas. Užkaičiu ir verdant apie 10 minučių lengvai maišau, kol jos pradeda trūkinėti ir skleisti sultis. Kvapas tuo metu – stiprus, sodrus, visą virtuvę užpildantis.
3. Cukrus ir kantrybė
Kai uogos suminkštėja, įberiu cukrų. Sumažinu ugnį ir verdu dar apie 20 minučių, vis nugriebdama putas. Jei matau, kad konsistencija dar skystoka – leidžiu pavirti dar kelias minutes. Pabaigoje įspaudžiu šlakelį citrinos sulčių.
4. Į stiklainius
Karštą uogienę išpilstau į sterilizuotus stiklainius. Užsuku, apverčiu, užkloju stora rankšluosčio paklode ir palieku per naktį. Iki ryto jau viskas būna sustingę – kaip reikiant.
Su kuo valgau – arba kur ji man nepakeičiama
Šita uogienė man visada tinka prie lietinių su varške, į paprastą pyragą, ar net sumaišyta su jogurtu. Kartais ją šaukšteliu dedu į arbatą vietoj cukraus – tai ir skaniau, ir sveikiau. O kai norisi kažko tikrai nostalgiško, tiesiog maišau su pienu – kaip vaikystėje.
Mano pastebėjimai iš virtuvės
- Jei nori, kad uogienė būtų švelnesnė, gali pertrinti per sietelį – tada nelieka sėklyčių. Bet aš dažniausiai to nedarau – man jos duoda tikro skonio.
- Jeigu cukraus norisi mažiau, įmaišau obuolių tarkio – natūraliai sustandina ir priduoda švelnumo.
- Gerai užsuktos stiklainiuose laikosi iki kito derliaus – net ir šiltame bute, jei neužmiršti sausai padėti.
Juodųjų serbentų uogienė – tai mano vasaros ramybės aromatas. Ji kaskart primena, kad geriausi skoniai dažniausiai būna tie, kuriems nereikia jokių gudrybių – tik kantrybės, švaraus stiklainio ir šiek tiek širdies.
