Pamenu, kai rudens vėjai jau būdavo aštresni, o miškas kvepėdavo samanomis, močiutė vis sakydavo: „Laikas į bruknes, kol šalna dar jų nenubučiuota.“ Tada, su krepšiais rankose, eidavome į pušyną – po kojomis traškėdavo spygliukai, o raudoni bruknių taškeliai žibėdavo tarsi mažos žarijos. Tos uogos buvo ne tik vitaminų šaltinis, bet ir žiemos vaistas nuo slogos, kosulio ir nuovargio.
Šiandien bruknių uogienė man – tai rudeninė klasika, kurios skonis primena vaikystės rytus kaime, kai prie avižinės košės būdavo padėtas mažas stiklainis rubininės spalvos. Kiekvieną kartą verdu ją taip, kad išliktų natūralus rūgštelės prieskonis ir vitaminai, nes bruknė – ne uoga, o tikras gamtos stebuklas.
| 100 g bruknių uogienės maistinė vertė | |
|---|---|
| Energinė vertė | 145 kcal |
| Angliavandeniai | 35 g |
| Natūralūs cukrūs | 30 g |
| Baltymai | 0,5 g |
| Riebalai | 0,2 g |
| Vitaminai | C, E, A, K, B6 |
| Mineralai | Geležis, magnis, kalis, kalcis |
| Skonis | Gaivus, švelniai kartus, su natūralia rūgštele |
Reikalingi ingredientai
Bruknės pačios iš savęs turi tiek natūralaus pektino, kad uogienė sutirštėja be jokių papildomų priemonių. Svarbiausia – nepervirti, nes per didelė temperatūra sunaikina vitamino C atsargas ir pakeičia spalvą. Aš visuomet verdu ant silpnos ugnies – kaip sakydavo močiutė, „uogienė nemėgsta triukšmo“.
• Bruknės – 1 kg
• Cukrus – 500–600 g (pagal skonį)
• Vanduo – 100 ml
• Citrinos sultys – 1 valgomasis šaukštas
• Žiupsnelis malto cinamono (nebūtina, bet suteikia šilumos)
Kai viskas paruošta, metas imtis svarbiausios dalies – virimo proceso, kuris lemia, ar bruknės išsaugos ne tik spalvą, bet ir savo vertę.
Kaip virti bruknių uogienę
Bruknės iš pirmo žvilgsnio atrodo tvirtos, net šiek tiek šiurkščios, bet tik kol pradedi jas virti. Tada jos suminkštėja, išleidžia tamsiai raudonas sultis, o virtuvėje pasklinda toks kvapas, kad net katinas ateina pasižiūrėti, kas ten burbuliuoja. Štai kaip verdu savo bruknių uogienę, kad ji išliktų natūraliai rūgštelėta, aromatinga ir kupina vitaminų.
1. Uogų paruošimas.
Pirmiausia bruknes kruopščiai perrenku – pašalinu lapelius, šakeles ir suskeldėjusias uogas. Jas perlieju šaltu vandeniu ir palieku nusivarvėti sietelyje. Švari uoga – sėkmingos uogienės pradžia, kaip sakydavo močiutė.
2. Paruošiame sirupą.
Į puodą supilu vandenį ir suberiu cukrų. Kaitinu ant silpnos ugnies, kol cukrus visiškai ištirpsta – bet neužverdu, kad nesusidarytų karamelės prieskonis. Kai sirupas tampa skaidrus, į jį suberiu bruknes.
3. Virimas.
Verdu ant mažos ugnies apie 10–15 minučių. Uogos pradeda sproginėti, išleidžia savo sultis, o sirupas pamažu tirštėja. Čia svarbiausia – nepervirti, kad neišgaruotų vitaminai ir spalva neišbluktų. Kai kurios bruknės gali išlikti sveikos – tai ženklas, kad uogienė virta tobulai.
4. Putų šalinimas.
Kai virimo paviršiuje susidaro baltos putos, jas visada atsargiai nugraibau šaukštu. Tai darau ne tik dėl grožio – putose slepiasi oro burbuliukai, dėl kurių uogienė gali pradėti rūgti.
5. Citrinos sulčių įlašinimas.
Kai uogienė jau tiršta, įlašinu šaukštą citrinos sulčių. Jos sustiprina spalvą, išryškina skonį ir veikia kaip natūralus konservantas. Be to, rūgštelė subalansuoja bruknių kartumą.
6. Supilstymas į stiklainius.
Karštą uogienę pilu į sterilius, pašildytus stiklainius, užsuku dangtelius ir apverčiu aukštyn kojomis. Palieku po rankšluosčiu, kad lėtai atauštų – taip uogienė užsikonservuoja be jokių cheminių priedų.
Kartais po kelių valandų, kai virtuvėje vis dar tvyro tas šiltas bruknių aromatas, prisimenu, kaip močiutė sakydavo: „Kai uogienė kvepia mišku, žinok – viską padarei teisingai.“
Mano patarimai iš virtuvės
Bruknių uogienė – iš tų, kurios nemėgsta triukšmo. Jai reikia tylos, švelnumo ir laiko. Aš visada verdu ją ant mažos ugnies, leisdama burbuliuoti ramiai, lyg mažam šaltinėliui. Tokiu būdu bruknės neišleidžia savo spalvos ir išsaugo tą natūralų rūgštelės toną, kuris tokiai uogienei suteikia išskirtinumo.
Jei uogos iš miško, visada jas nuplaunu du kartus – ne dėl švaros, o kad jos atsigautų po kelionės. Miško bruknė visada turi daugiau gyvybės, bet ir šiek tiek daugiau kartumo, todėl cukraus kiekį reguliuoju pagal skonį – geriau mažiau, nei per daug. Kartais, kai noriu švelnesnio aromato, įdedu žiupsnelį cinamono ar lašelį medaus, bet tik tada, kai uogienė jau baigia virti.
Sirupas neturi veržtis iš puodo, o burbuliuoti tyliai, ramiai – tarsi alsuotų. Jei virsite per smarkiai, ji patamsės, praras savo vitaminus ir lengvą skaidrumą. Ir dar viena mažytė paslaptis – niekada nepilkite šalto vandens į verdančią masę. Jei norisi ją atskiesti, naudokite šiltą – bruknės nemėgsta šoko.
Tokia ramiai virta uogienė visada kvepia mišku. Net užsukus stiklainį, atrodo, kad viduje dar girdisi tylus virimo šnabždesys – priminimas, jog gamta moka pasilikti gyva net stikle.
