Kiekvieną pavasarį, kai bijūnų pumpurai ima brinkti ir atrodo, kad tuoj tuoj pražys, pastebiu tą patį vaizdą – skruzdėlės. Kartais jų tiek daug, kad pumpurai atrodo lyg gyvi, nuolat judantys. Pradžioje man tai atrodė normalu – skruzdėlės juk visur. Bet su laiku pradėjau galvoti: ar jos tikrai nepakenkia gėlėms? Ar jų buvimas nesusijęs su kokia nors kita problema?
Ne kartą teko girdėti, kad skruzdėlės bijūnų neėda, bet vis tiek likdavo dvejonių, ypač kai žiedai kartais nesiskleisdavo pilnai, o šalia pasirodydavo ir amarai. Tad pradėjau ieškoti atsakymų – kodėl skruzdėlės taip traukia prie bijūnų, ar verta su jomis kovoti, ir jei taip – tai kaip?
Dalinuosi tuo, ką išsiaiškinau ir kas man realiai pasiteisino. Kai kurios priemonės buvo visiškai neveiksmingos, o kitos padėjo netikėtai greitai.
Kodėl skruzdėlės lipa ant bijūnų?
Iš pradžių galvojau, kad skruzdėlės tiesiog ieško vietos lizdui ar šiaip vaikštinėja – bet kai vieną dieną suskaičiavau per dvidešimt jų ant vieno pumpuro, pasidarė aišku, kad čia kažkas daugiau nei atsitiktinumas.
Bijūnų pumpurai, kol dar neišsiskleidę, išskiria saldžią, lipnią medžiagą – nektarą. Jis kaupiasi pumpuro paviršiuje, ypač prie siūlių, kur vėliau prasiskleis žiedlapiai. Skruzdėlės puikiai tai jaučia, ir tai joms tarsi desertas – jos keliauja nuo vieno pumpuro prie kito, laižo tą nektarą, kol jo nebelieka.
Yra ir antra priežastis – amarai. Nors bijūnai nėra tas augalas, ant kurio dažnai vešėtų amarai, kartais jie visgi atsiranda, ypač jei aplink yra rožių ar kitų augalų. Skruzdėlės dažnai „gano“ amarus – neša juos iš vieno augalo į kitą ir saugo mainais už jų išskiriamą medų rasą. Jei pastebiu skruzdėlių koloniją ant bijūno, visada patikrinu ir apatinę lapų pusę – ar nesėdi koks žalias amarų pulkelis.
Tad galima sakyti, kad skruzdėlės lipa ant bijūnų dėl vieno iš dviejų dalykų – arba jos vilioja saldus pumpuro paviršius, arba šalia vyksta amarų „melžimas“. Vienas atvejis – labiau natūralus, kitas – jau signalas, kad verta imtis veiksmų.
Ar skruzdėlės kenkia bijūnams?
Kai dar neturėjau daug patirties, man ilgą laiką atrodė, kad skruzdėlės bijūnams tikrai nekenkia. Na, lipa jos ant pumpurų, palaižo saldžią medžiagą ir nueina – nieko blogo. Ir iš dalies tai tiesa. Skruzdėlės tiesiogiai žiedų nevalgo, jos neturi žandikaulių, galinčių pažeisti žiedlapius ar lapus.
Tačiau laikui bėgant pastebėjau, kad jų poveikis gali būti netiesioginis, bet vis dėlto reikšmingas.
Pirma – kai skruzdėlių labai daug, jos gali mechaniškai trukdyti žiedo prasiskleidimui. Vienais metais pastebėjau, kad keli pumpurai taip ir neišsiskleidė normaliai – žiedlapiai buvo sulipę, kai kur vos vos prasiskleidę. Atidžiau pažiūrėjus, tie pumpurai buvo intensyviausiai „lankomi“ skruzdėlių. Ar tai atsitiktinumas? Gali būti, bet vis dėlto – koreliacija aiški.
Antra – amarai. Kur skruzdėlės, ten dažnai atsiranda ir jie. Skruzdėlės juos atneša, saugo nuo kitų vabzdžių ir net skatina plisti. Amarai jau tikri kenkėjai – jie silpnina augalą siurbdami sultis, o jų išskyros sukelia lapų lipnumą ir gali paskatinti pelėsio atsiradimą.
Trečia – jei skruzdėlės sugalvoja kurti lizdą šalia augalo, jos gali išjudinti šaknų zoną. Ypač tai pavojinga, jei bijūnas auga vazonuose ar nedideliuose gėlyno plotuose. Tuomet augalas tiesiog blogiau aprūpinamas vandeniu ir maisto medžiagomis.
Taigi išvada tokia: jei skruzdėlių vos viena kita – nieko baisaus. Bet jei jos kaupiasi, slampinėja ištisai, o šalia jau ir amarai – metas į tai žiūrėti rimčiau.
Kaip apsaugoti bijūnus nuo skruzdėlių?
Kai skruzdėlių daugėja ir jos pradeda trukdyti žiedų skleidimuisi ar atneša amarus, metas imtis priemonių. Svarbiausia – parinkti tokius būdus, kurie būtų efektyvūs, bet nepakenktų nei pačiam augalui, nei aplinkai.
Fizinės priemonės
Lipnūs barjerai. Tai viena iš paprasčiausių ir veiksmingiausių priemonių. Aplink bijūno stiebą (jei jis stambus ir medėjantis) ar aplink vazoną apsuku specialia lipnia juosta ar plėvele, kurios paviršius lieka klampus. Skruzdėlės tiesiog negali per ją pereiti. Ši priemonė veikia 1–2 savaites, po to reikia atnaujinti.
Kliūtys iš smulkių medžiagų. Jei bijūnas auga vazone, aplink indą pabarsčius pelenų, kavos tirščių ar net smulkaus žvyro, skruzdėlės dažnai vengia lipti – joms tiesiog nepatogu judėti per tokį paviršių.
Natūralios priemonės
Acto ir vandens mišinys (1:3) – purškiu ne ant žiedų, o aplink bijūnus, ties žeme. Kvapas atbaido, o jei pataikoma ant skruzdėlės tako – jos ilgainiui keičia maršrutą.
Citrinos žievelės, eteriniai aliejai (pipirmėtė, arbatmedis) – užtenka lašą įlašinti ant akmens ar medžio žievės šalia augalo. Skruzdėlės šių kvapų vengia.
Cinamonas – ne kartą bandžiau barstyti aplink augalo pagrindą. Veikia kelias dienas, po lietaus reikia atnaujinti.
Biologinė kontrolė
Pašalinti amarus – jei jie yra, pirmiausia reikia naikinti juos. Aš naudoju muilo tirpalą arba augalinius purškalus (pvz., dilgėlių nuovirą). Kai amarų nelieka – skruzdėlės dažniausiai irgi pradingsta.
Privilioju boružes – netiesioginis, bet efektyvus būdas. Kai skruzdėlės pradeda konkuruoti su boružėmis, dažnai traukiasi.
Cheminės priemonės
Skruzdėlių jaukai – dedu toliau nuo augalo, niekada tiesiai prie šaknų ar žiedų. Geriausia – kelios dėžutės toliau gėlyne. Skruzdėlės parsineša jauką į lizdą ir kolonija mažėja palaipsniui.
Sisteminiai insekticidai – naudoju tik kraštutiniais atvejais. Bijūnams žydint vengiu bet kokių purškalų, nes nenoriu žalos bitėms ar kitiems vabzdžiams. Jei jau naudoju – tik žemės paviršiuje, ne ant lapų ar žiedų.
