Žemės ūkio augalų vegetaci­jos metu didžiausių nuostolių padaro piktžolės. Jos labiau nei žemės ūkio au­galai prisitaikiusios prie vegetacijos są­lygų, atsparesnės nepalankiam klima­tui, be to dažniausiai laimi, konkuruodamos su žemės ūkio augalais.

Taigi – piktžolės rimti žemės ūkio augalų kon­kurentai, siurbiantys dirvoje esančias maisto medžiagas, sugeriantys drėgmę ir saulės šviesą. Pavyzdžiui, dirvose, kur gausu varpučių, iš 1 ha piktžolės gali paimti apie 50 kg azoto. Daugiau­sia žalos pridaro cukrinių runkelių ir linų pasėliuose, nes jos suvartoja dau­giausia maisto medžiagų.

Dėl piktžolių ne tik mažėja že­mės ūkio augalų derlius, bet blogėja ir jo kokybė, mažėja baltymų, krakmo­lo, riebalų. Piktžolėtuose laukuose su­sidaro palankesnės sąlygos žemės ūkio augalų ligoms ir kenkėjams plisti. Ypač pavojingos daugiametės piktžolės. Jos atsparios karščiui ir sausrai. Ant šak­nų formuojasi miegantys pumpurai, kurie žemės ūkio agregatų susmulkin­ti išaugina naujus augalus.

Piktžoles galima naikinti auga­lų vegetacijos metu, tačiau varpučius ir kitas daugiametes piktžoles reikėtų sunaikinti rudenį. Vegetatyviniu būdu besidauginančias piktžoles reikėtų “iš­sekinti” priverčiant sunaudoti turimas maisto medžiagas ir neleidžiant kaup­ti naujų. Taip galima padaryti susmul­kinus piktžolių šaknis į mažus gabalė­lius, kiekvienam pumpurui leidus at­želti, o paskui giliai užarus. Tuomet piktžolės nesugeba atželti ir žūva.

Daugiametes piktžoles galima naikinti skutant ražienas. Skatinant daugiamečių ir trumpaamžių sėklomis plintančių piktžolių dygimą, pirmą kartą reikėtų skusti sekliai – 4-5 cm gy­liu. Varputį geriau naikinti verstuviniais skutikais. Jie geriau nei lėkštiniai pakerta piktžoles, įterpia jų sėklas bei augalų likučius, geriau išpurena žemę. Lengvo priemolio ir priesmėlio dirvas, jeigu jose nėra daugiamečių piktžolių, galima skusti lėkštiniais skutikais ar­ba karpytomis lėkštinėmis akėčiomis. Praėjus dviem savaitėms po pirmojo skutimo, kai pradeda atželti piktžolės, skutama antrą kartą paprastais, 10-12 cm gyliu nustatytais plūgais, prie ku­rių prikabinamos akėčios. Agrotechniniu požiūriu geriausia ražienas skusti rugpjūčio 1 – rugsėjo 15 d. Praėjus maž­daug 2 savaitėms po paskutiniojo sku­timo, rugsėjo viduryje, ariama plūgais su priešplūgiais 12 cm gyliu. Į vagos dugną įversti nusilpę varpučio daigai nebegali atželti. Anksti suartą dirvą rei­kėtų kultivuoti iki vėlyvo rudens. Tuo­met sunaikinamos dygstančios trum­paamžės ir daugiametės piktžolės.

Piktžolės ražienose naikinamos ir herbicidais. Šiuo atveju efektyviausi preparatai, kurių veiklioji medžiaga – glifosatas. Po derliaus nuėmimo, kai at­želia piktžolės (varputis turi 4-5 lape­lius, o kitos daugiametės piktžolės yra rozetės fazės), galima purkšti raundapu 4-5 l/ha. Oro temperatūra turėtų būti ne žemesnė kaip 10°C. Tirpalo nor­ma – 200-300 l/ha. Preparato efektyvu­mui padidinti į tirpalą galima įdėti 10 kg/ha amonio salietros.

Ražienose piktžoles galima naikin­ti ir glifosu 3-4 l/ha, utalu 5-7 l/ha (lei­džiama suvartoti preparato likučius), nauju registruotu sisteminio veikimo preparatu – uraganu 480 g/l v.t. (Ze-neca, Anglija). Preparato veiklioji me­džiaga – glifosatas trimezium 480 g/l. Jis naikina daugiametes ir vienametes vienaskiltes ir dviskiltes piktžoles. Pre­paratas naudojamas plotuose, skirtuo­se žemės ūkio augalams sėti ir sodinti, norma – 2-3 l/ha, purškiamos vegetuo­jančios piktžolės po derliaus nuėmimo. Tirpalo norma – 200-300 l/ha.

Praėjus 10-12 dienų po purškimo herbicidais, lauką reikėtų suarti. Piktžolių naikinimas herbicidais labai piktžolėtuose laukuose yra efektyves­nis, nes reikalauja mažiau laiko, darbo ir pinigų.