Gruodžio 6 d. Vyriausybės pasitarime pritarta Žemės ūkio ministerijos parengtai pozicijai dėl ES BŽŪP ateities po 2013 m.

  

Europos Sąjungos (ES) institucijose (Europos Komisijoje, ES Ministrų Taryboje, Europos Parlamente ir kitose), taip pat ES valstybėse narėse vyksta diskusijos dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateities po 2013 metų. Lietuva aktyviai dalyvauja šiose diskusijose.

Žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-295 buvo sudaryta darbo grupė Lietuvos Respublikos pozicijai dėl BŽŪP ateities parengti, į kurios sudėtį įtraukti Žemės ūkio ministerijos bei socialinių partnerių (ŽŪR, įvairių žemdirbių savivaldos organizacijų) atstovai. Darbo grupė parengė ir 2010 m. spalio 12 d. patvirtino horizontalaus pobūdžio poziciją.

Šiuo metu pagrindiniai derybiniai aspektai dėl BŽŪP ateities po 2013 m. yra tokie:

 

Horizontalūs aspektai:

 

·         Ir po 2013 m. BŽŪP turi išlikti bendrąja politika, finansuojama iš ES biudžeto;

• BŽŪP turėtų būti užtikrintas pakankamas finansavimas ir po 2013 metų, kad būtų sudarytos sąlygos efektyviai įgyvendinti BŽŪP tikslus ir įveikti naujus iššūkius;
• Ateities BŽŪP tikslai turėtų būti subalansuoti, bet prioritetas teikiamas tausojančiai ir konkurencingai žemės ūkio gamybai;
• Turėtų būti tęsiama dviejų ramsčių BŽŪP sistema, pagal kurią I-asis ramstis nustatytų rinkos reguliavimo ir ūkininkų skatinimo (tiesioginė paramos) priemones, o II-asis – kaimo plėtros priemones.

Tiesioginė parama:

 

Dabartinis tiesioginių išmokų modelis po 2013 m. turi keistis. Tiesioginės išmokos turi išlikti, kaip žemdirbių pajamų palaikymo ir stabilizavimo priemonė. Jos turi skatinti viešųjų gėrybių, už kurias neatlygina rinka, teikimą visuomenei, o jų dydis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į skirtingas ūkininkavimo sąlygas regionuose;

 

Viešosios gėrybės: gyvūnų gerovės, kompleksinio paramos susiejimo ir kt. reikalavimų tenkinimas, bioįvairovės išsaugojimas, klimato kaitos mažinimas, kraštovaizdžio puoselėjimas, kultūros paveldo saugojimas ir kt.

 

·      Nustatant tiesioginės paramos lygį reikėtų atsisakyti sąsajos su istoriniais referenciniais rodikliais. Tiesioginių išmokų lygis Europos Sąjungoje turi būti suvienodintas ir nustatomas vadovaujantis objektyviais kriterijais, kurie atspindėtų dabartinius ir ateities BŽŪP tikslus, užtikrintų paramos lygio skaidrumą bei tenkintų Europos Sąjungos visuomenės lūkesčius;

 

·      Tiesioginės išmokos turėtų būti supaprastintos ir išmokamos visose valstybėse narėse pagal vieningą modelį, užtikrinant sąžiningą konkurenciją ir skatinant tausojančią žemės ūkio gamybą visoje ES;

 

·      Tiesioginės išmokos taip pat turėtų prisidėti prie žemdirbių, vykdančių ūkinę veiklą vietovėse, turinčiose specifinių trikdžių ūkininkauti, pajamų palaikymo. Taip būtų galima išvengti žemės ūkio veiklą vykdančiųjų pasitraukimo iš tokių vietovių, jose išsaugant esamas darbo vietas, išvengiant nedarbo lygio padidėjimo, prisidedant prie ES 2020 m. strategijos įgyvendinimo;

 

·      Turi išlikti tam tikras tiesioginių išmokų susiejimas su gamyba, dėl kurio leidžiama spręsti ES valstybėms narėms;

 

·      Tiesioginės išmokos turi būti mokamos aktyviems ūkininkams.

 

Rinkos reguliavimo priemonės:

 

·           Siekiant lankstaus ir veiksmingo rinkos valdymo, reikia tobulinti dabartines rinkos reguliavimo priemones. Bendroji žemės ūkio politika ir ateityje turi apimti kai kuriuos rinkos reguliavimo elementus, veikiančius kaip patikimas saugumą užtikrinantis tinklas (safety net);

 

·           Tikslinga svarstyti rizikos valdymo priemonių įvedimą, siekiant krizių padarinių prevencijos, o ne tik iškilusių problemų sprendimo, nes krizių įveikimo kaštai šiuolaikinėje rinkoje yra labai dideli, vien jau dėl globalios ekonomikos ir didelio ūkio veiklų tarpusavio susietumo. Turi būti sukurtos specialios priemonės (savišalpos fondai, vienkartinės išmokos, draustis skatinantys elementai ir pan.) nuostoliams, patirtiems dėl klimato negatyvaus poveikio (sausros, potvyniai, gaisrai, ligos ir pan.) žemės ūkiui, kompensuoti;

 

·           Neturi būti įvestų naujų produkcijos gamybos apimčių reguliavimo priemonių;

 

·           Turi išlikti rinkos intervencinės ir privataus saugojimo priemonės;

 

·           Reikia skatinti žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinės (žemdirbiai, perdirbėjai, prekybininkai) skaidrumą (pajamų paskirstymo skaidrumą);

 

·           Turi išlikti žemės ūkio produktų pardavimų skatinimo priemonės, taikomos maisto perdirbimo įmonėms, eksportuojančioms savo produkciją;

 

·           Ateities BŽŪP turi būti numatytos priemonės, skatinančios maisto produktų vartojimą ir pardavimą, tarp jų ir socialinės paramos maistu programos;

 

·           Ateities BŽŪP turi būti numatytos valstybės pagalbos priemonės.

 

Kaimo plėtra:

 

• Atsižvelgiant į problemų, su kuriomis susiduria kaimo vietovės, kompleksiškumą, kaimo plėtra, kaip į vietovę orientuota politika, ir ateityje turi išlikti sudėtine BŽŪP dalimi ir turi būti tęsiama toliau kaip atskiras BŽŪP ramstis;
• Norint užtikrinti to paties pobūdžio priemonių taikymo nuoseklumą vienoje teritorijoje, būtina nustatyti aiškias dviejų atskirų politikos sričių – Kaimo plėtros politikos ir Sanglaudos politikos – sąsajas, t. y siekti tikslesnio išvardintų politikos sričių planavimo ir įgyvendinimo koordinavimo.
•  

·           Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimas ir užimtumo žemės ūkyje išsaugojimas, naujų darbo vietų kūrimas, kaip ir žemės ūkio konkurencingumo, efektyvumo didinimas, turėtų būti esminiai ateities Kaimo plėtros politikos tikslai;

 

·           Ateityje būtina skatinti smulkų ir vidutinį verslą, smulkius ir vidutinius ūkius (šeimos ūkius), didesniu intensyvumu remti bendro intereso kaimo vietovių vystymo projektus;

 

·           Turėtų būti daugiau investuojama į bendrąją infrastruktūrą, viešojo pobūdžio projektus, verslumo skatinimą;

 

·           Svarbu remti perspektyvių ir dinamiškų kaimo bendruomenių vystymąsi ir toliau plėtoti Leader metodo įgyvendinimą;

 

·           Svarbus jaunųjų ūkininkų ir jaunų kaimo žmonių sudominimas ir pritraukimas į žemės ūkio gamybą ir kaimo plėtros procesus, siekiant spręsti žemės apleidimo, kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimo, kaimo gyventojų senėjimo ir kt. problemas;

 

·           Didesnis dėmesys turi būti skiriamas aplinkosaugos aspektams (gamtinių išteklių tausus naudojimas, bioįvairovės, kraštovaizdžio, ekosistemų išsaugojimas), taip pat klimato kaitos poveikio mažinimo priemonėms panaudojant aplinką tausojančias „žaliąsias“ technologijas, tuo užtikrinant žemės ir miškų ūkio, miškininkystės ir kaimo vietovių „žaliąjį“ augimą;

 

·           Inovacijos, moksliniai tyrimai turėtų užimti svarbią vietą siekiant išspręsti aplinkosaugos, produktyvumo ir išteklius tausojančios gamybos plėtojimo uždavinius;

 

·           Žemdirbiai ir kiti kaimo gyventojai turėtų būti nuolat mokomi siekiant didinti jų gebėjimus dirbti rinkos sąlygomis, skatinti aktyvų bendruomeninių problemų sprendimą, plėsti žinias.

 

 

Žemės ūkio ministerijos informacija